Vengrijos darbininkų partija (VDP) (veng. Magyar Dolgozók Pártja, MDP) – valdančioji Vengrijos komunistų partija 1948-1956 m.
Partija susikūrė susijungus Vengrijos komunistų partijai (veng. Magyar Kommunista Párt (MKP)) ir Vengrijos socialdemokratų partijai (veng. Magyar szocialdemokrata part (MSzDP)).[1] Iš pažiūros tai buvo lygiavertė sąjunga, tačiau iš tikrųjų susijungimas įvyko dėl didžiulio Vengrijos komunistų ir Sovietų Sąjungos spaudimo socialdemokratams. Keletas socialdemokratų, kurie nebuvo nustumti į šalį dėl komunistų „saliamio“ taktikos, po susijungimo greitai buvo išstumti, todėl partija iš esmės tapo MKP su nauju pavadinimu. Iki 1956 m. jai vadovavo Matjašas Rakošis, tais pačiais metais tris mėnesius – Erne Gere, o galiausiai iki partijos išformavimo – Janošas Kadaras. Kitoms nedidelėms vengrų politinėms partijoms iki 1949 m. pabaigos buvo leista veikti kaip nepriklausomoms koalicinėms partijoms, tačiau jos buvo visiškai pavaldžios VDP.
Per 1956-ųjų Vengrijos revoliuciją, komunistų ratas aplink J. Kadarą ir Imrę Nadį partiją pertvarkė į Vengrijos socialistinę darbininkų partiją (veng. Magyar Szocialista Munkáspárt (MSZMP)). Naujoji I. Nadžio vyriausybė pareiškė, kad sukilimą vertins ne kaip kontrrevoliucinį, o kaip „didį, nacionalinį ir demokratinį įvykį“, ir paleido Valstybės saugumo policiją. Vengrijos pareiškimas tapti neutralia ir pasitraukti iš Varšuvos sutarties organizacijos, 1956 m. lapkričio 4 d. sukėlė antrąją Sovietų Sąjungos intervenciją. Po 1956 m. lapkričio 8 d. J. Kadaro vadovaujama MSZMP visiškai palaikė Sovietų Sąjungą.