1722–1723 m.Ragainės apskrities žemėlapyje kaimas nepažymėtas greičiausiai dėl to, kad per 1700–1710 m. marą išmirė visi ar beveik visi gyventojai. 1785 m.Lietuvos departamento žemėlapyje kaimas vadinamas Katmišiais (vok.Kattmitschen), iki 1938 m. liepos 16 d. Vėdaraitiškius (Weedereitischen), naciai, vokietindami lietuviškus vietovardžius, jį pavadino Zandkirchenu. 1818 m.Gumbinės apygardos sąrašuose pažymėtas kaimas su 18 židinių ir 43 sielų prie domeno Lesgewangminnen. 1858 m. mokesčius jau mokėjo dvi įmonės – Jono Kaukoraičio smuklė (6 taleriai) ir vėjo malūnas (12 talerių). Prekybą ir amatus paspartino 1928 m. pastatytas Dr. Rozenkranco tiltas ir 1930 m. nutiestas kelias Ragainė – Haselbergas. Tais metais kaime veikė šios įmonės:
Otto Hensel – svečių namai,
Carl Schäfer – maisto, porceliano ir įvairių prekių prekyba,
Franz Bartschat – dviračių remonto dirbtuvės ir prekyba,
Georg Reikat – laikrodininkas,
Wilhelm Hahn – karstai ir dailidžių dirbiniai,
Oskar Wilke – vaistinė,
Willi Kadagies – dantistas.
Nuo 1938 m. kiekvieną ketvirtadienį miestelyje vyko mugės, buvo parduodami žemės ūkio produktai, amatų gaminiai ir kitos prekės. Prieš Antrąjį pasaulinį karą įsteigta savanorių ugniagesių komanda, kuriai vadovavo Jonas Dovydaitis.[2] Kaimas priklausė Lazdynų, Viešvilės ir Būdviečių parapijai, 1901 m. įkurta Vėdaraitiškių parapija. Iki 1903 m. ją aptarnavo Būdviečių pastorius, vėliau nepriklausoma. Pamaldos buvo laikomos mokyklos patalpose. 1906 m. padėtas kertinis akmuo, o 1907 m. gruodžio mėn. baigta statyti gotikinė parapijos bažnyčia. Ji turėjo chorą, vargonus, sakyklą. Pirmojo pasaulio karo metu trys varpai buvo išlydyti, po karo į bokštą įkelti nauji. 1901–1944 m. bažnyčioje tarnavo 5 kunigai, ilgiausiai 1918–1944 m. dirbo Liudvigas Reimeris, parapijiečiai jį vadino „Mūsų ministras“. Parapijoje 1944 m. buvo 533 namų ir 2274 gyventojai. Mokykloje buvo dvi klasės.
Beveik 100% gyventojų buvo protestantai, išskyrus nedidelę grupę žydų. Viena iš jų šeimų laikė universalinę parduotuvę, o kiti buvo arklių ar naudotų daiktų prekiautojai, visi 1938 m. dingo be pėdsakų.
Po TSRS invazijos, bažnyčia arklidės, svirnai, sandėliai sunyko. Maždaug 1997 m. pradėta naftos žvalgyba.[3]
Antrojo pasaulinio karo metu žuvo ar dingo be žinios miestelio gyventojai – kariai: Franz Bartschat, Fritz Baufeld, Erich Baufeld, Walter Baufeld, Erich Berszelis, Paul Deskau, Emil Dietschmann, Franz Dowidat, Johann Dowidat, Walter Dwillies, Albert Eggert, Hugo Endrejat, Fritz Flamming, Alfred Hensel, Ernst Hensel, Otto Kalendruschat, Max Kasekowski, Ernst Schildhauer, Bruno Sieloff, Arthur Waßmann, Emil Waßmann.
Šaltiniai
↑Lietuviški tradiciniai vietovardžiai (Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos). [sud. Marija Razmukaitė, Aistė Pangonytė]. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01488-2. // psl. 56–83