1918 m. vasario 9 d. Ukraina pasirašė Brest-Litovsko taiką su Centrinėmis valstybėmis, o kovo mėn. iš Ukrainos teritorijos buvo išvarytos visos Rusijos TFSR bolševikų pajėgos. Siekiant apsaugoti Ukrainą nuo tolesnės bolševikų agresijos, buvo sukurta vokiečių kariuomenės Kijevo grupė, kuriai vadovavo Vokietijos feldmaršalasHermanas fon Eichhornas.
1918 m. balandžio 25 d. tuometinė ministro pirmininko vyriausybė buvo apkaltinta dėl Užsienio prekybos banko Kijeve pirmininko pagrobimo. Per šį banką Vokietijos okupacinės pajėgos oficialiai vykdė visas finansines operacijas su ReichsbankuBerlyne. Kitą dieną Eichhornas išleido dekretą, pagal kurį visos baudžiamosios bylos, nagrinėjamos Ukrainos teritorijoje, pasirinktinai gali būti perduotos Vokietijos karo teismo, o ne Ukrainos teismų sistemos jurisdikcijai.
Pavlas Skoropadskis
1918 m. balandžio 29 d. vyko suvažiavimas,[1] kuriame dalyvavo apie 6000 delegatų iš visų aštuonių Ukrainos gubernijų. Suvažiavime Pavlas Skoropadskis buvo išrinktas Ukrainos etmonu. Tą naktį etmono šalininkai perėmė karinės ir vidaus reikalų valdžios pastatą bei valstybinį banką. Kitą dieną buvo nuginkluota elitinė ir ištikimiausia centrinės tarybos formuotė – Sečės šauliai.
Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos pajėgos, norėdamos stabilumo, pritarė perversmui. Skoropadskis su jomis bendradarbiavo, todėl tapo nepopuliarus tarp daugelio Ukrainos valstiečių.
Vidaus pasipriešinimą sukėlė maisto atsargų rekvizicija ir žemės grąžinimas turtingiems žemvaldžiams. Skoropadskio režimo priešininkai vykdė padegimus ir sabotažą, o 1918 m. liepos mėn. nužudė vokiečių kariuomenės vadą Ukrainoje Hermaną fon Eichhorną. 1918 m. rugpjūtį opozicinei koalicijai pavyko priversti jį vėl suformuoti Sečės šaulių būrį. Tuo metu tapo akivaizdu, kad Centrinės valstybės pralaimėjo karą ir Skoropadskis nebegalėjo tikėtis jų paramos. Todėl jis ieškojo paramos iš konservatyvių Rusijos visuomenės elementų ir pasiūlė prisijungti prie federacijos su Antonu Denikinu ir baltagvardiečiais. Tai dar labiau sumenkino jo autoritetą tarp ukrainiečių.
1918 m. gruodį Skoropadskis buvo nuverstas ir buvo įkurta Ukrainos Liaudies Respublikos direktorija.[2][3]
Administracinis suskirstymas
Ukrainos valstybės administracinis suskirstymas. Žalia linija žymima valstybės teritorinių pretenzijų apimtis.
Beveik visą Ukrainos valstybės ginkluotųjų pajėgų vadovybę sudarė buvusios Rusijos imperatoriškosios armijos karininkai.[4] Dauguma pareigūnų nepalaikė ukrainiečių ir laikė tai būdu išgyventi sunkius laikus.[4] Tuo pat metu plačios gyventojų masės neturėjo išvystyto tautinio tapatumo jausmo ir lengvai pasidavė socialistinės ir komunistinėspropagandos įtakai.[4]
Po paliaubų, kuriomis baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, Ukrainos socialistai įkūrė Ukrainos direktoriją, kurios pajėgoms vadovavo Sečės šauliai. Nors Vokietijos ir Austrijos pajėgos dar nebuvo pasitraukusios iš Ukrainos, jos nebuvo suinteresuotos toliau kovoti. Dauguma Skoropadskio pajėgų perėjo į kitą pusę ir prisijungė prie direktorijos.[4]
1918 m. lapkričio 16 d. Bila Cerkvoje prasidėjo sukilimas pries Skoropadskio režimą. Skoropadskiui teko kreiptis į tūkstančius Rusijos baltagvardiečių, kurie pabėgo į Ukrainą, ketindami prisijungti prie Denikino savanorių armijosDono upės regione toliau į rytus. Jie buvo suburti į „specialųjį korpusą“, tačiau pasirodė esą nepajėgūs pasipriešinti Simono Petliūros vadovaujamoms direktorijos pajėgoms. Gruodžio 14 d., Ukrainos liaudies armijai užėmus Kijevą, Skoropadskis atsisakė etmono titulo. Jis buvo ištremtas, o etmonatą pakeitė laikinoji direktorijos vyriausybė.
.svg)
