Turkijos istorija

Turkijos istorija
Mažosios Azijos istorija
Bizantijos imperija
Seldžiukų imperija
Rumo sultonatas
Kilikijos Armėnija, Nikėjos imperija, Trapezunto imperija
Anatolijos beilikai
Osmanų imperija
Turkijos Respublika

Turkijos istorija apima Anatolijos istoriją iki atvykstant turkams ir jų įkurtų valstybių įstoriją iki šių laikų. Dėl skirstymo į labai skirtingus laikotarpius, kai kurie šaltiniai Turkijos istorijos pradžia laiko turkų migraciją į Anatoliją arba Turkijos respublikos įkūrimą 1923 m.

Antika

Mažosios Azijos istorija
Mažosios Azijos priešistorė
Hatai
Hetitų valstybė
kaškai, muškiai, palai, luviai
Siro-hetitai, kitos valstybės:
Kapadokija, Lydija, Pontas, Karija, Likija, Kilikija, Kipras, Pamfilija, Likaonija, Pisidija, Mysija, Troada, Aeolidė, Jonija, Frygija
Achemenidų imperija
Makedonija > Antigonidai
Seleukidai, Galatija, Kapadokija, Bitinija, Paflagonija, Pergamas, Pontas, Armėnija
Romos imperija (Azija)
Bizantijos imperija
Turkijos istorija

Legendinės Trojos siena

Anatolija yra vienas iš seniausių nuolat žmonių gyvenamų regionų pasaulyje. Ankstyviausios neolito gyvenvietės, tokios kaip Čatal Hiujukas (puodininkystės neolitas), Čajoniu (Nuo priešpuodininkystės neolito A iki puodininkystės neolito), Nevaly Čoris (priešpuodininkystės neolitas B), Hadžylaras (puodininkystės neolitas) ir Mersinas yra laikomos vienomis iš seniausių gyvenviečių pasaulyje,^[1] Giobekli Tepė (Priešpuodininkystės Neolitas A) − seniausia šventykla pasaulyje.

Troja buvo įkurta Neolito laikais, bet joje buvo gyvenama ir Geležies amžiuje. Rašytinės istorijos laikais Anatolijos gyventojai kalbėjo indoeuropiečių, semitų ir Pietų Kaukazo kalbomis bei daugeliu nežinomos kilmės kalbų. Be to atsižvelgdami į hetitų ir luvių kalbų senumą, kai kurie mokslininkai laikė Anatoliją indoeuropiečių tėvyne^[2]. Hatijai apsigyveno pietryčių Anatolijoje apie 2300 m. pr. m. e., kol juos palaipsniui asimiliavo indoeuropiečiai hetitai apie 2000–1700 m. pr. m. e. Hetitai įkūrė pirmą didelę imperiją regione, kuri egzistavo XVIII–XIII a. pr. m. e.

Celso biblioteka Efese

Asirai buvo užėmę pietryčių Anatoliją 1950–612 m. pr. m. e., kol Asirijos imperiją užkariavo Chaldėjų dinastija iš Babilono.^[3][4] Po hetitų nuosmūkio įsigalėjo Frygija, kurios gyventojai irgi buvo indoeuropiečiai, buvo galingiausia Anatolijos valstybė, kol ją sugriovė kimerai VII a. pr. m. e.^[5] Po Frygijos galingos to krašto karalystės buvo Lydija, Karija ir Lykija. Lydų ir lykų kalbos buvo indoeuropietiškos, bet dar prieš hetitų valdymą jos patyrė stiprią semitų įtaką.

Nuo 1200 m. pr. m. e. Anatolijos pakrantėje apsigyveno Eolijos ir Jonijos graikai. Šie kolonistai įkūrė daug svarbių miestų (Miletas, Efesas, Smirna ir Bizantijas). Anatoliją iš pradžių užkariavo persų Achemenidų imperija VI–V a. pr. m. e., o 334 m. pr. m. e. ją užėmė Aleksandras Makedonietis^[6]. Po to Anatoliją pasidalino smulkios helenistinės valstybės (Bitinija, Kapadokija, Pergamas ir Pontas) kurios pasidavė Romai I a. pr. e. vidury. Armėnai, apsigyvenę Anatolijoje prieš VI a. pr. m. e.^[7], įkūrė valstybę, kuri pirmoji priėmė krikščionybę IV a.^[8]

324 m. Romos imperatorius Konstantinas I nusprendė sostinę perkelti į Bizantiją ir pavadino miestą Naująja Roma. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo, Bizantijas tapo Rytų Romos imperijos sostine.

Turkų migracija

Prieš atvykstant turkams Anatolijoje Antikos pabaigoje gyveno 12-14 mln. gyventojų^[9][10][11]. Turkai atvyko ten dėl Turkų migracijos į Europą ir Artymuosius Rytus VI–XI a. Turkai iš Seldžiukų imperijos atvyko XI a. Jie apsigyveno Anatolijoje atkovoję žemes iš Bizantijos imperijos. Po kelių šimtmečių vietiniai gyventojai buvo asimiliuoti, kai turkai su jais pradėjo maišytis.

Seldžiukų imperija

Seldžiukai buvo kilę iš Oguzo turkų, kurie gyveno musulmoniško pasaulio pakraštyje, į šiaurę nuo Kaspijos ir Aralo jūrų Jabgu kaganate, kuris priklausė Oguzų konfederacijai X a. Po pergalės Manzikerto mūšyje 1071 m., Seldžiukai pradėjo kraustytis iš savo tėvynės į Rytinę Anatolijos dalį.

Dėl Seldžiukų pergalės iškilo Rumo sultonatas, priklausęs Seldžiukų imperijai, ir kitos turkų kunigaikštystės .

Mongolų valdymas

A Mongolų raitas lankininkas XIII a.

1243 m. Mongolai nugalėjo Seldžiukų armijas Kosedago mūšyje, Rumo sultonatas tapo mongolų vasalu. Todėl jie parado valdžią, paskutinis Seldžiukų sultonas mirė 1308 m. Dėl mongolų invazijos į Iraną ir aplinkines sritis turkai kėlėsi į Vakarų Anatoliją^[12]. Mongolams valdant turkai Anatolijoje įkūrė daug kunigaikštysčių (beilikų). Stipriausi iš jų buvo Karamanoğlu ir Germiyan centrinėje Anatolijos srityje. Pagal Egėjo pakrantę iš šiaurės į pietus buvo Karesi, Saruhan, Aydınoğlu, Menteşe ir Teke kunigaikštystės. Candaroğlu valdė Juodosios jūros sritį aplink Kastamonu ir Sinopą^[13]. Osmanų dinastijos kunigaištystė buvo šiaurės vakarų Anatolijoje, tuomet tai buvo nežymi kunigaikštystė. Tačiau per 200 metų ji tapo imperija, užėmusia Balkanus ir Anatoliją^[14].

Osmanų imperija

Mehmedas II įžengia į Konstantinopolį, Fausto Zonaro paveikslas

Osmanų beilikų pirmoji sostinė buvo įkurta Bursoje 1326 m. Po plėtros į Europą ir Anatoliją, 1453 m. valdant Mehmedui II osmanai užėmė Konstantinopolį ir beveik užbaigė Bizantijos užkariavimą. XV–XVII a. Osmanai plėtė savo valdas į Rytų ir Centrinę Europą, Kaukazą, Šiaurės Afriką, Arabijos pusiasalį, Siriją ir Viduržemio jūros salas.

Osmanų imperijos galios ir prestižo viršūnė buvo XVI–XVII a., kai valdė sultonas Suleimanas Nuostabusis. Besiverždami į Centrinę Europą turkai pykosi su Šventąja Romos imperija ir Abiejų Tautų Respublika^[15]. Be to Osmanai nuolat kariavo su Persija dėl teritorijų. Jūrojie jie varžėsi su Šventąja lyga (Habsburgų Ispanija, Venecijos respublika ir Švento Jono Riteriai) dėl Viduržemio jūros kontrolės. Indijos vandenyne turkų laivynas susidurdavo su portugalais, kad apgintų prekybos tarp Europos ir Tolimųjų Rytų monopolį, kuriam kėlė grėsmę Gerosios Vilties kyšulio atradimas 1488 m.

Karlovicų sutartis 1699 m. žymi Osmanų imperijos nuosmūkio pradžią. Imperija prarado teritorijų: Austrijai atiteko visa Vengrija ir Transilvanija, išskyrus Banatą, Venecija gavo Dalmatiją ir Morėją (Peloponesas Pietų Graikijoje), Lenkija – Pdoliją^[16]. XIX–XX a. Osmanų imperija toliau praradinėjo sritis, įskaitant Graikiją, Alžyrą, Tunisą ir Balkanus per Balkanų karus. Prarasdama teritorijas imperija tapo Vokietijos, kuri ją aprūpindavo kariais ir įranga, sąjungininke. Osmanų imperija įstojo į Pirmąjį Pasaulinį karą Centrinių valstybių pusėje, kai dviem Vokietijos kariniams laivams suteikė prieglobstį.

1918 m. Spalio 30 d. pasirašytos Mudroso paliaubos, o 1920 m. rugpjūčio 10 d. Sevro sutartis, kuri nebuvo ratifikuota. Pagal šią sutartį didžiąją dalį imperijos pasidalino Graikija, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Italija.

Respublika

Kadangi po Pirmojo Pasaulinio karo kai kurios Turkijos dalys buvo okupuotos Sąjungininkų, kilo turkų tautinis judėjimas. Vadovaujant Mustafai Kemaliui, karo vadui, pasižymėjusiam Galipolio mūšyje, prasidėjo Turkijos nepriklausomybės karas, siekiant panaikinti Sevro sutartį. 1922 m. rugsėjo 18 d. okupacinės armijos buvo išvytos. Lapkričio 1 d. Nacionalinė Asamblėja oficialiai panaikino Sultonatą, užbaigdama Osmanų valdymo 623 metus. 1923 m. liepos 23 d. Lozanos sutartis oficialiai pripažino Turkijos respubliką kaip nepriklausomą ir Osmanų imperijos įpėdinę. Respublika buvo paskelbta 1923 m. spalio 29 d. naujoje sostinėje Ankaroje. Mustafa Kemalis tapo pirmuoju Turkijos prezidentu ir įvykdė daugybę radikalių reformų, kurios turėjo paversti Turkiją pasaulietine valstybe ir atitolinti ją nuo Osmanų palikimo. Pagal Šeimų Pavardžių įstatymą Turkijos Parlamentas nusprendė pagerbtį Kemalį ir suteikė jam Atatiurko („Turkų tėvo“) pavardę 1934 m.

Per didžiąją dalį Antrojo Pasaulinio karo Turkija buvo neutrali ir tik 1945 m. vasario 25 d. stojo į Sąjungininkų pusę bet tai buvo tik pagarbus gestas. Tais pačiais metais Turkija tapo viena iš JTO steigėjų^[17]. Kadangi Graikija aršiai kovojo pilietinį karą su komunistais, o Tarybų Sąjunga reikalavo bazių Turkijos sąsiauriuose, JAV paskelbė Trumano doktriną 1947 m. Pagal ją Turkijai ir Graikijai buvo suteikta karinė ir ekonominė parama^[18].

Po dalyvavimo su JTO pajėgomis Korėjos kare Turkija įstojo į NATO 1952 m. ir tapo užtvara nuo Tąrybų Sąjungos Viduržemio jūros regionui. Po dešimtmečio trukusio pilietinio karo Kipre ir graikų karinio perversmo 1974 m. liepą, kurio metu nuverstas prezidentas Makarios, o Nikos Sampson tapo diktatoriumi, Turkija įsiveržė į Kiprą. Po devynerių metų buvo įkurta Šiaurės Kipro Turkų Respublika, tačiau ją pripažįsta tik Turkija^[19].

1945 m. Turkija iš vienpartinės sistemos perėjo į daugpartinę. Tačiau demokratiją nutraukdavo kariniai perversmai 1960, 1971, 1980 ir 1997 m. Kurdistano Darbininkų Partija pradėjo sukilimą prieš Turkijos valdžią 1984 m., kurio metu žuvo apie 40 tūkst. žmonių^[20]. Konfliktas tęsiasi ir dabar. Tuo pat metu įvyko ekonomikos liberalizavimas, sukėlęs ekonominį augimą ir politinį stabilumą.

Išnašos

1. Central Anatolian Neolithic e-Workshop
2. Balter, Michael (2004-02-27). "Search for the Indo-Europeans: Were Kurgan horsemen or Anatolian farmers responsible for creating and spreading the world’s most far-flung language family? „
3. Ziyaret Tepe – Turkey Archaeological Dig Site Archyvuota kopija 2016-03-03 iš Wayback Machine projekto.
4. Assyrian Identity In Ancient Times And Today
5. Anatolia and the Caucasus, 2000–1000 B.C. in Timeline of Art History.
6. Ancient Greece: The Persian Wars Archyvuota kopija 2007-03-09 iš Wayback Machine projekto.. Washington State University, WA, United States. Nuoroda tikrinta 2006-12-22
7. The Origin of Armenians and Turk-Armenian Relations From Past Until Today^{[neveikianti nuoroda]}. Nuoroda tikrinta 2010-09-04
8. [https://web.archive.org/web/20101020204913/http://www.orinst.ox.ac.uk/ec/armenian_language.html Archyvuota kopija 2010-10-20 iš Wayback Machine projekto. Armenian – Eastern Christianity – Faculty of Oriental Studies – University of Oxford“. Nuoroda tikrinta 2010-09-04
9. Late Medieval Balkan and Asia Minor Population. Josiah C. Russell. Journal of the Economic and Social History of the Orient, Vol. 3, No. 3 (Oct., 1960), pp. 265–274
10. Estimating Population at Ancient Military Sites: The Use of Historical and Contemporary Analogy. P. Nick Kardulias. American Antiquity, Vol. 57, No. 2 (Apr., 1992), pp. 276–287
11. J.C. Russell, Late Anicent And Medieval Population, published as vol. 48 pt. 3 of the Transactions Of The American Philosophical Society, Philadelphia, 1958.
12. Halil Inalcik. „The Question of the Emergence of the Ottoman State“
13. European and Islamic Trade in the Early Ottoman State: The Merchants of Genoa and Turkey^{[neveikianti nuoroda]} ISBN 0-521-64221-3 1999 m.
14. Patrick Kinross The Ottoman Centuries: The Rise and Fall of the Turkish Empire, Morrow, 1977, isbn=0-6880-3093-9
15. Jay Shaw and Kural Shaw, Ezel, History of the Ottoman Empire and Modern Turkey, Cambridge University Press, 1977 m. isbn 0-5212-9163-1
16. Robert Bideleux, Ian Jeffries, p. 86.
17. Growth in United Nations membership (1945–2005) 2006-07-03
18. Outposts and Allies: U.S. Army Logistics in the Cold War, 1945–1953}
19. Timeline: Cyprus, by British Broadcasting Corporation 2006-12-12
20. Turkey’s PKK peace plan delayed 2009-11-10

Azijos šalių istorija

Afganistanas | Armėnija | Azerbaidžanas | Bahreinas | Bangladešas | Brunėjus | Butanas | Egiptas | Filipinai | Gruzija | Indija | Indonezija | Iranas | Irakas | Izraelis | Japonija | Jemenas | Jordanija | Jungtiniai Arabų Emyratai | Kambodža | Kataras | Kazachija | Kinija | Kipras | Kirgizija | Kuveitas | Laosas | Libanas | Malaizija | Maldyvai | Mongolija | Mianmaras | Nepalas | Omanas | Pakistanas | Pietų Korėja | Rytų Timoras | Rusija | Saudo Arabija | Singapūras | Sirija | Šiaurės Korėja | Šri Lanka | Tadžikija | Tailandas | Turkija | Turkmėnija | Uzbekija | Vietnamas

Europos šalių istorijos

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | Moldavija | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | Vatikanas | Vengrija | Vokietija

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.