Slovėnijos istorija – dabartinės Slovėnijos teritorijoje egzistavusių tautų ir valstybių istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.
Ankstyvoji istorija
Pirmieji hominidų prieš maždaug 250 000 metų pagaminti akmeniniai įrankiai rasti Lozos olose (netoli nuo Postojnos). Nuo tų laikų dabartinė Slovėnijos teritorija buvo nuolat apgyvendinta.
Slovėnijos teritorija ir Romos provincijos
Geležies amžiuje Slovėnijos teritorijoje gyveno ilyrai, tačiau po I tūkst. pr. m. e. išorinių invazijų (daugiausia Keltų ir venetų), dalis ilyrų buvo išstumti. Taip Slovėnijoje susikirto keli Europos istoriniai regionai. Šiaurinė, kalnuota, Slovėnijos dalis buvo kontroliuojama keltų, kurie paskutiniaisiais amžiais prieš mūsų erą sukūrė Noriko karalystę. Rytinė, lygumų Slovėnijos dalis priklausė Panonijai, kur susimaišę gyveno keltų, trakų, ilyrų ir kitos gentys. Vakarinė žemumų Slovėnija tuo metu buvo gyvenama venetų.
Romos imperija savo valdžią regione įtvirtino I a., po 200 metų karų su vietinėmis gentimis. Anksčiausiai buvo nukariauta vakarų Slovėnija (Istrija), kurią romėnai įjungė jau 177 m. pr. m. e. Vėliau, užkariavusi Ilyriją, Roma prisijungė ir rytinę Slovėniją, kuri nuo 27 m. pr. m. e. priklausė Ilyriko provincijai. Vėliausiai, jau 40 mūsų eros metais, į Romos imperiją inkorporuotas Norikas.
Pirmoji slavų apsigyvenimo Slovėnijoje fazė prasidėjo apie 550 m. Moravijoje, iš kur jie patraukė į buvusią Noriko provinciją. Alpių upių slėniais slavai judėjo link Karavanke kalnyno ir Ptujaus.
Antroji fazė prasidėjo, kai langobardai pasitraukė į Šiaurės Italiją 568 m. Slavai apgyvendino paliktas žemes padedant jų valdovams avarams. 588 m. jie pasiekė Savos aukštupį, 591 m. slavai minimi jau Dravos aukštupyje ir pradėjo kariauti su bavarais. 592 m. laimėjo bavarai, bet 595 m. juos nugalėjo slavų-avarų sąjunga, tad nusistovėjo siena tarp germanų ir avarų žemių.
623–626 m. vakarų ir pietų slavai buvo susijungę į Samo valstybę, kuri tikriausiai tęsėsi nuo Baltijos iki Adrijos jūros. Jos tikslas buvo ginti slavus nuo bavarų, langobardų ir avarų. Ji žlugo dėl pirklio Samo mirties ir nutrūkus jungtims tarp pietų ir vakarų slavų. Nors Conversio Bagoariorum et Carantanorum, parašytas Zalzburge apie 870 m. teigia, kad Samo valdė karantaniečius ir jo centras buvo Karantanijoje[1]. Čekų ir slovakų mokslininkai mano, kad Karintijos ir Slovėnijos priskyrimas Samo valstybei yra pasenęs[2][3][4][5][6][7][8][9]. Manoma, kad viduramžių autorius sumaišė Karantaniją su Karnuntu Slovakijos pasienyje. Toks sumaišymas būdingas tam laikmečiui. Be to tuo metu slovėnai vis dar pakluso avarams, tik pajūryje jie pripažino langobardų valdžią.
VII a. viduryje šiaurinėje Slovėnijos dalyje buvo įkurta slaviška kunigaikštystė, vadovaujama Valuko (pirmąkart paminėtas 660 m.). Tikriausiai iš jos išaugo Karantanija, kurios teritorija beveik sutapo su Austrijos ir Slovėnijos Karintijomis. Ji pirmą kartą paminėta 745 m., kuomet buvo prijungta prie Bavarų kunigaikštystės. Manoma, kad Consuetudo Sclavorum, kunigaikščio karūnavimo apeigos yra kilusios iš to laikotarpio[10]. Kita žinoma slavų valstybė dabartinės Slovėnijos teritorijoje buvo Krainos valstybė.
Štirijos, Karintijos, Krainos ir Goricos valstybės Habsburgų monarchijoje
Nors tų sričių elitas buvo germanizuotas, valstiečiai itin stipriai priešinosi germanizacijai ir išlaikė savitą slavų kalbą ir kultūrą. Karintijos kunigaikštystėje kunigaikštis (knez) būdavo inauguruojamas ant Kunigaikščio akmens (knežji kamen) slovėniškai iki 1414 m. Po to ceremonija persikėlė prie Kunigaikščio kėdės (vojvodski stol) ir buvo atliekama vokiškai iki 1651 m., o Valdžios Rūmuose Klagenfurte iki 1728 m. Jean Bodin aprašė inauguraciją knygoje Six livres de la République (1576 m.). Manoma, kad Thomas Jefferson apie ją sužinojo iš tos knygos[10].
Svarbus socialinis ir kultūrinis žingsnis link tautinio suvokimo buvo per Reformaciją, kai Primož Trubar išspausdino pirmą knygą slovėnų kalba (Catechism ir Abecedarium, 1550 m. Tiubingenas, Vokietija). Protestantiškų leidinių spausdinimo slovėniškai kulminacija buvo pilnas Biblijos vertimas (jį atliko Jurij DalmatinVitenberge1584 m.). Nors dauguma gyventojų priėmė protestantų tikėjimą, Vidinės Austrijos archkunigaikštis Ferdinandas (valdė 1590–1637 m.) sugrąžino katalikybę, o tapęs imperatoriumi tęsė tokią politiką kitose Habsburgų žemėse.
XIX a. atsirado slovėnų literatūrinė kalba[11], o slovėnų patriotai reikalavo autonomijos Habsburgų imperijoje. XIX a. antroje pusėje slovėnams Karintijos kunigaikštystėje buvo suteikta administracinė autonomija. Kitose slovėnų gyvenamose srityse jiems buvo suteikta kultūrinių ir švietimo nuolaidų.1816–1849 m. Austrijos imperijos sudėtyje buvo suformuota slaviška Ilyrijos karalystė su sostine Liublianoje. Tai buvo slovėnų valstybingumo pradžia. Vėliau karalystė vėl išskaidyta į atskiras feodalines valdas.
Jugoslavija
Austrijos-Vengrijos padalinimas ir Jugoslavijos sukūrimas
1918 m. po Pirmojo Pasaulinio karo pietų slavai įkūrė slovėnų, kroatų ir serbų valstybę spalio 29 d., kuri pasiskelbė karalyste gruodžio 1 d. Karaliumi tapo Petras I Serbas. 1929 m. karalystė buvo pervadinta į Jugoslaviją.
1941–1945 m. Antrasis Pasaulinis karas
1941 m. balandį Ašies valstybės įsiveržė į Jugoslaviją. Slovėniją pasidalino Italija, Vokietija, Vengrija, keli kaimai atiteko Kroatijai. Didžiausia sritis buvo Žemutinė Štirija, prijungta prie nacių Austrijos. Greitai iškilo komunistų vadovaujamas pasipriešinimas.
1945–1991 m. JSFR
Atkūrus Jugoslaviją ir išvijus karalių Petrą II, 1945 m. lapkričio 29 d. Slovėnija pasiskelbė Jugoslavijos Socialistine Federaline Respublika. Buvo įvesta komunistinė diktatūra. Pokario metais politiniai priešininkai ir nekomunistinės karinės grupuotės buvo įkalintos ir nužudžius palaidotos masiniuose kapuose.
1947 m. Italija atidavė Julijaus marką ir Slovėnija gavo pajūrio ruožą. 1948 m. po Tito ir Stalino atsiskyrimo represijos sušvelnėjo, jugoslavai turėjo didesnę ekonominę ir asmeninę laisvę nei kitos Rytų bloko šalys. Nuo to laiko Slovėniją turėjo plačią autonomiją, o ją valdė vietinis komunistų elitas. Slovėnija buvo pažangiausia ir labiausiai klestinti respublika Jugoslavijoje.
Jugoslavijos skilimas ir nepriklausomybė
Slovėnijos respublikos herbas
1989 m. Nepriklausomos Slovėnijos Frontas pradėjo skelbti visiškos nepriklausomybės siekius. 1990 m. Slovėnijos komunistai persivadino į Demokratinio Atsinaujinimo partiją. 1991 m. birželio 25 d. po rinkimų į parlamentą ir referendumo buvo paskelbta nepriklausomybė. itą dieną Slovėnija ir Kroatija pripažino viena kitą kaip nepriklausomos valstybės. Slovėnijos kaip ir Kroatijos nepriklausomybės vienašališkas paskelbimas buvo Vakarų kritikuojamas ir nepripažįstamas. Vakarų vadovai negalėjo atsikratyti iliuzijų, kad dar galima išlaikyti vieningą Jugoslavijos valstybę. Po nepriklausomybės paskelbimo birželio 25 d. Jugoslavijos vyriausybė buvo nusiteikusi ryžtingai – vyko nuolatiniai konfliktai tarp Slovėnijos bei Kroatijos milicijos ir Jugoslavijos Liaudies Armijos (JNA) pajėgų. Atvira konfrontacija su trapiais Vakarų Europos Sąjungai tarpininkaujant nustatytais ugnies nutraukimais tęsėsi iki spalio 7 d., kai prasidėjo derybos dėl JNA išvedimo iš Slovėnijos. Susitarta dėl armijos atitraukimo iki spalio 25 d. Anksčiau laiko išvedus JNA dalinius Slovėnijai beliko siekti tarptautinio pripažinimo. Čia nebuvo labai didelių kliūčių, nes pagrindinius reikalavimus, kuriuos paprastai teikdavo Europos Sąjunga – sienų neliečiamumą ir mažumų teises Slovėnija tenkino, nes neturėjo jokių teritorinių pretenzijų bei didesnių tautinių mažumų. Tačiau pasaulio valstybės neskubėjo su pripažinimu, laukdamos kaip baigsis Jugoslavijos krizė. Galų gale Vokietija, kuri stengėsi dalyvauti politinėje arenoje sprendžiant Jugoslavijos krizę gruodžio 25 d. priėmė taip vadinamą kalėdinį Slovėnijos ir Kroatijos pripažinimo sprendimą bei paragino taip pasielgti ir kitas šalis. Kitos Europos Sąjungos šalys pasekė Vokietijos pavyzdžiu sausio 15 d.
1992 m. gegužės 22 d. Slovėnija įstojo į JTO. Dėl stiprių ryšių su Vakarų Europa, Slovėnijai buvo lengva įstoti į ES2004 m. gegužės 1 d. O tų metų kovo mėnesį ji tapo NATO nare. Slovėnija išlaikė sienas iš socialistinės respublikos laikų, bet kilus pasienio ginčams su Kroatija Slovėnija blokavo jos kandidatūrą į ES nuo 2008 m. gruodžio iki 2009 m. rugsėjo.
↑Michal Lutovský, Nad’a Profantová, Sámova říše. Prague 1995.
↑Michal Lutovský, Encyklopedie slovanské acheologie v Čechách, na Moravě a ve Slezsku. Prague 2001 (articles „Sámo“ and „Sámova říše“ pp. 291 ff.) ISBN 80-7277-054-3.
