Tarptautinis kavos susitarimas, ICA (angl.International Coffee Agreement) – susitarimas tarp kavą eksportuojančių ir importuojančių šalių, nustatantis produkcijos eksporto kvotų dydžius bei subalansuotos prekybos taisykles. Tuo siekiama stiprinti pasaulinį kavos sektorių ir skatinti jo plėtrą rinkos principais grindžiamoje aplinkoje. Susitarimu sudaromos sąlygos didesniam užimtumui ir pajamoms, aukštesniam gyvenimo lygiui ir geresnėms darbo sąlygoms šalyse narėse. Šioms šalims kava turi išimtinę svarbą, jų ekonomika labai priklauso nuo šios prekės dėl gaunamų pajamų iš jos eksporto, kavos sektorius milijonams žmonių yra svarbus pragyvenimo šaltinis, ypač besivystančiose šalyse.
Pirmasis susitarimas penkerių metų laikotarpiui buvo sudarytas 1962 m., vėlesni – 1968, 1976, 1983, 1994 bei 2001 m. 2007 m. Susitarimas įsigaliojo 2011 m., kuomet buvo ratifikuotas dviejų trečdalių eksportuojančių šalių narių vyriausybių. 2009 m. spalio 1 d. Susitarimui priklausė 77 valstybės, tarp kurių – 45 eksportuojančios ir 32 importuojančios.
Istorija
Kava tarptautinėje prekyboje svarbia tapo XIX a., kada kainų kitimą lėmė nenumatytos klimatinės sąlygos kavos auginimo rajonuose (sausros, stichinės nelaimės), nestabili tarptautinė padėtis (kariniai konfliktai) ir pan. Pirmieji kavos susitarimai buvo sudaryti Lotynų AmerikojeII Pasaulinio karo pradžioje. Tuomet Europos rinkos išgyveno nuosmukį, krito pasaulinė kavos kaina. JAV baiminosi, kad didžiausių Lotynų Amerikos šalių politinė orientacija tokiu būdu galėjo pakrypti į nacių arba komunistinių režimų pusę. 1940 m. JAV įsipareigojo mažinti importą, o šalys eksportuotojos – kavos gamybą. Tai netruko duoti ekonominį efektą: jau 1941 m. pabaigoje kavos kaina beveik padvigubėjo. Po karo ši kaina nuolat kilo iki pat 1955-1957 m., kai buvo pasiekta paklausos ir pasiūlos pusiausvyra. 1963 m. susikūrė Tarptautinė kavos organizacija, užsiėmusi kavos susitarimų, kvotų administravimu ir priežiūra.
