Vėliava
[[Kategorija:|, 1945]]
Sąjungininkų okupuota Vokietija (vok. Alliierte Besatzung Deutschlands) – Vokietijos istorijos laikotarpis nuo 1945 m. po to, kai nacistinė Vokietija paskelbė kapituliaciją Antrajame pasauliniame kare. Sąjungininkų nutarimu Vokietija buvo padalyta į keturias okupacines zonas, kurias kontroliavo Prancūzija, Jungtinė Karalystė, JAV ir Sovietų Sąjunga.[2]
1949 m. Sąjungininkų okupuotoje Vokietijoje įkurtos dvi atskiros vokiečių valstybės – Vokietijos Federacinė Respublika (VFR), arba Vakarų Vokietija, ir Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR), arba Rytų Vokietija.[2]
1945 m. vasario 4–11 d. vykusioje Jaltos konferencijoje Didžioji Britanija, JAV ir Sovietų Sąjunga susitarė, kad pasibaigus karui nacistinė Vokietija bus okupuota ir padalyta į 4 okupacines zonas (1944 m. Londono protokole numatyta Vokietiją dalyti į 3 zonas).[3] Jų valdymui prižiūrėti numatyta įsteigti Kontrolės tarybą.[2]
1945 m. gegužės 8 d. Vokietijai oficialiai paskelbus besąlyginę kapituliaciją, karą laimėję Sąjungininkai perėmė jos valdymą. Vokietijos teritorija padalyta į 4 okupacines zonas, kurias kontroliavo Didžioji Britanija, JAV, Prancūzija ir Sovietų Sąjunga.[2] SSRS okupacinėje zonoje atsidūręs Berlynas taip pat buvo padalytas į 4 sektorius.[2] 1945 m. rugpjūčio 2 d. Potsdamo konferencijoje nustačius naują Vokietijos–Lenkijos sieną (Oderio–Neisės linija), visos į rytus nuo jos esančios teritorijos (rytinė Pamario dalis, Noimarkas, Poznanė-Vakarų Prūsija, Rytų Prūsija ir didžioji dalis Silezijos) perduotos Lenkijai ir SSRS, įtvirtintas likusios Vokietijos teritorijos padalijimas į okupacines zonas.[4] Austrija atskirta nuo Vokietijos, Sudetų kraštas grąžintas atkurtai Čekoslovakijai, o Klaipėdos kraštas prijungtas prie Lietuvos SSR.[2]
Pokario Vokietijos klausimus imta svarstyti Jaltos konferencijoje. Joje numatyta Vokietijos demilitarizacija, denacifikacija, demokratizacija ir decentralizacija.[5] Susitarta nuginkluoti ir paleisti vokiečių kariuomenę, sunaikinti Vokietijos ginkluotę, karinę pramonę, nubausti karo nusikaltėlius, reikalauti reparacijų už Vokietijos padarytą žalą, panaikinti Nacionalsocialistų partiją ir jai pavaldžias institucijas, pašalinti visą nacistinę ir militaristinę įtaką iš viešojo gyvenimo.[6] Sąjungininkai pripažino būtinybę užtikrinti, kad Vokietija nesukeltų naujų pasaulinių karų, tačiau jų nuomonės dėl Vokietijos ateities išsiskyrė.[7]
1947 m. sausio 1 d. Didžiosios Britanijos ir JAV okupacinėse zonose sudaryta bendra savivalda (vadinama Bizonija, vėliau, prijungus Prancūzijos zoną, – Trizonija).[8] 1948 m. kovo 20 d. SSRS pasitraukė iš Kontrolės tarybos. 1948 m. birželį Britanijos, JAV ir Prancūzijos okupacinėse zonose (Trizonijoje) įvykdyta pinigų reforma – vietoj reichsmarkės įvesta Vokietijos markė.[9] SSRS tam nepritarė ir netrukus ėmė blokuoti trijų Vakarų valstybių sektorių Berlyne susisiekimą sausuma.[2]
1949 m. gegužės 23 d. Britanijos, JAV ir Prancūzijos okupacinės zonos sujungtos į vieną ir paskelbta Vokietijos Federacinė Respublika (VFR). 1949 m. spalio 7 d. SSRS okupacinėje zonoje įkurta Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR).[2]
Gyventojų pasiskirstymas okupuotoje Vokietijoje 1946 m. spalį:[10]