Senoji Babilono karalystė, dar vadinama Pirmoji Babilono dinastija – sąlyginis pavadinimas, istorikų duodamas Artimųjų Rytų valstybei, egzistavusiai XIX–XVI a. pr. m. e. Jos branduolys buvo istorinis Akado (Babilonijos) regionas (vidurinė Mesopotamija dabartinio Irako teritorijoje), tačiau didžiausios ekspansijos metu valstybė taip pat valdė pietinę bei šiaurinę Mesopotamiją ir dalį Sirijos.
Istorija
Senoji Babilonijos karalystė buvo viena iš daugelio amoritų valstybių, įkurtų Mesopotamijoje III–II tūkst. pr. m. e. sandūroje.
Jos įkūrėjas buvo Sumuabumas. Jis užėmė nedidelę teritoriją prie Eufrato upės, kur buvo nedidelis provincijos miestelis Babilonas. Jo įpėdiniai pamažėle stiprino Babiloną, paversdami jį savo mažos valstybėlės sostine. Iki XVIII a. pr. m. e. pabaigos karalystė jau valdė aplinkinius miestus – Dilbatą, Siparą, Kišą ir Borsipą.
Atėjęs į valdžią karalius Hamurabis siekė paversti nereikšmingą valstybėlę galinga imperija, nugalėdamas savo svarbiausias priešes – kitas amoritų valstybėles. Pirmiausia jis nukariavo Larsą, taip įgydamas kontrolę didžiojoje dalyje senųjų Šumero miestų. Vėliau jis paėmė Ešnuną Tigro baseine, Asiriją ir galiausiai – Marį. Tokiu būdu jis praktiškai atkūrė III Ūro dinastijos valdytas teritorijas.
Hamurabio sūnus Samsuiluna nesugebėjo išlaikyti vieningos imperijos. Jam valdant pietinės žemės (Šumeras) paskelbė nepriklausomybę kaip Jūržemė, šiaurėje vėl atsiskyrė Asirija, o Elamo armijos nusiaubė miestą. Karalystė vėl susitraukė iki nedidelių teritorijų vidurinėje Mesopotamijoje ir nė vienam iš vėlesnių valdovų nepavyko jos išplėsti. Šie karaliai, tiesa, išlaikė Mario karalystės teritorijas.
XVI a. pr. m. e., valdant karaliui Samsuditana, Hetitų armija užpuolė Babiloną ir jį nusiaubė. Netrukus Babilone įsigalėjo kita svetimšalių dinastija – kasitai.
Valdovai
Visos datos apytikslės ir prieš mūsų erą. Naudojama vidutinė (prieš pasvirąjį brūkšnį) ir trumpoji chronologija:
