Rytų aukštaičių patarmė (etnografiškai vadintina aukštaičių tarme) – lietuvių kalbos aukštaičių tarmės patarmė, vartojama rytiniame šios tarmės areale. Pagal 1965 m. lietuvių kalbos tarmių skirstymą, į rytų aukštaičių patarmės vartojimo arealą patenka iš esmės visa etnografinė Aukštaitija, didžioji dalis Vilniaus krašto, pietryčių Žiemgala.
Rytų aukštaičių patarmės pagrindu ikirašytiniu laikmečiu Vilniaus krašte susidarė aukštaičių interdialektas, vadintas „aukštaičių kalba“ arba „lietuvių kalba“. XVI–XVII a. Vilniaus krašte jo pagrindu susidarė rytinė lietuvių raštijos forma, kuria rašė Konstantinas Sirvydas, Jonas Jaknavičius.[1]
Arealas
Lietuvių tarmių žemėlapis (Zinkevičius ir Girdenis, 1965 m.). Rytų aukštaičių tarmės:
Didžioji rytų aukštaičių patarmės dalis, išskyrus gyvenančius šiaurės vakarų kampe (į vakarus nuo Panevėžio–Pasvalio), neišlaiko sveikų ir bendrinės kalbos tvirtapradžių dvigarsiųam, an, em, en ir balsių ą, ę (pantininkai, pontininkai, puntininkai). Pvz., kampą > kumpu, kọmpọ, ranką > ruñku, rọñkọ, šventę > š’v’iñ’t’i·, š’v’iñ’t’i., š’v’iñ’t’i’ / š’v’ẹñ’t’ẹ, grąžtelis > gru·š’t’ẽ·l’is, gru.š’t’ẽ·l’i.s, gruš’t’ẽ·l’(i)s’ / grọš’t’ẽ·l’(i)s’).
Vietoje bendrinės kalbos įnagininko galūnių ‑a ir ‑e bei vietininko galūnės -e tariama -u, -i (pvz., su gálvu ‘su galva’, su kár’v’i ‘su karve’, púod’i ‘puode’). Panevėžiškių tarmėje galūnės visai numetamos (su gálv‘, su kár’v’‘, púod’‘).
Kaip ir daug kur kitur aukštaičių tarmėse, rytų patarmėje priebalsisl kietinamas prieš e, ei, ė: ledas > lã·das, łέ.das, lɔ.das; leisti > láis’t’, łέis’t’, lɔis’t’; lėkti > łɛ·kt’, lã·kt’).
Kirčiuoti žodžio kamieno (išskyrus vienskiemenių žodžių) trumpieji balsiai rytų aukštaičių patarmėje ilginami iki pusilgių ar net iki ilgųjų (pvz., kàsti > kāst’, nèšti > nēšt’, pàdeda > pādeda, rudas > rūdas, kitas > kytas).
Dūkšto, Rimšės, Ignalinos, o ypač buvusioje Ciskodo (Latvija) šnektoje ryškus sėliškas substratas: vietoje č, dž tariama c, dz, vietoje o – ā.
Kai kurių krikščioniškų vardų tarimas (pvz., Undrius ‘Andrius’, Untanas ‘Antanas’) ir tikrinių žodžių senuosiuose istoriniuose šaltiniuose rašymas (plg. XIII a. Ipatijaus metraštyjeDov’sprunk’ ‘Dausprangas’; XIV a. vokiečių kronikininkų kelių į Vilnių aprašymuose Swyntoppe, Swintappe ‘Šventoji’) rodo, kad dvigarsius am, an, em, en didesnė (rytinė) rytų aukštaičių patarmės dalis jau apie XI–XII a. buvo išvertusi um, un, im, in, manoma, dar anksčiau nosiniai balsiai ą, ę pakeisti į ų, į.[8]
Morfologija
Įvardžiuotinių būdvardžių vienaskaitos vardininkas vartojamas su kitokia, nei bendrinė, galūne: žálias(i)ai / žalias(i)ai̇̃ ‘žaliasis’, žaliója / žálioja ‘žalioji’.
Kelintinių skaitvardžių formos dvylìkis vietoje dvyliktas, devyniolìkis vietoje devynióliktas.
dalyje šnektų inesyvų ir iliatyvų galūnės trumpinamos: miškuos (vietoje miškuose ir miškuosna).
Vietoje prielinksnių ir priešdėliųuž, už- vartojami du, besiskiriantys reikšme – ažu, ažu- (až, až-) ir už-; vietoje pas – par. Kitur po prielinksnių ar tarp sudėtinių žodžių dėmenų įterpiamas balsis: at-a-bradas, knyg-a-nešỹs.
Prielinksniai iki, ligi, po, prie daug kur vartojami su vienaskaitos naudininku ir daugiskaitos įnagininku (pvz., ik(i) / lig(i) sõdui ‘iki sodo’, iki / ligi kẽliais ‘iki kelių’, po vakariẽnei ‘po vakarienės’, po visai̇̃s pažadai̇̃s ‘po visų pažadų’, prie / pri dárbui ‘prie darbo’, prie / pri vaikai̇̃s ‘prie vaikų’).
Leksika
Leksika panaši į bendrinės kalbos, nors yra ir regioninių žodžių, o paribyje bei mišriai su slaviškomis tautomis gyvenantys rytų aukštaičiai gausiai vartoja slavybes. Rytų aukštaičių žodžių pavyzdžiai: duon(a)kepė̃ ‘duonkubilis’, gur̃bas ‘tvartas’, kùltuvas ‘spragilas’, lydỹs ‘lydeka’, versmė̃ ‘šaltinis’, vežė̃čios ‘vežimas, ratai’, žiauberė̃ ‘duonos kepalo kampelis, kietos plutos gabalėlis’, dugnỹs ‘dugnas’, sčiūrỹs ‘pusiasalis’, skaudrùs ‘sraunus’ ir kt.
Šaltiniai
↑Булыгина Т. В., Синёва О. В. Литовский язык // Языки мира. Балтийские языки. – М.: Academia, 2006. – С. 94—95. – 224 с