Tarptautinė hidrografijos organizacija apibrėžia Rygos įlankos vakarinę ribą kaip „liniją, einančią nuo Uovišių gyvenvietės Latvijoje (57°34’N), iki piečiausio Saremos salos taško. Paskui riba eina per šią salą iki Pamanos gyvenvietės (22°34’E), iš ten iki Enmastės rago ir po to iki piečiausio Hijumos salos taško, paskui per Hijumą iki Takhkunos rago, šiauriausio įlankos taško, ir galų gale, iki Spithamio rago Estijoje“.[2]
Pagrindinės salos įlankoje yra Sarema, Kihnu, Ruhnu ir Abrukos salos, kurios visos priklauso Estijai. Kihnu sala apima 16,4 km² plotą. Dėl Saremos salos apribojamo Baltijos jūros vandenų maišymosi Rygos įlankos vanduo yra šiek tiek mažiau sūrus, negu kitur Baltijos jūroje.
Druskingumas
Rygos įlanka turi labai panašią druskos koncentraciją kaip ir Baltijos jūroje, 3,5-6,0 promilių (tūkstantųjų dalių).[1] Gėlas vanduo turi 0,5 promilės, o paprastas jūros vanduo – apie 30 promilių. Druskos stratifikacinis sluoksnis yra randamas vidutiniškai 70 m gylyje.[3]
Užšalimas
Gruodžio-kovo mėnesiais užšąla.[1] Taip yra dėl nedidelio druskingumo ir dėl įlankos uždarumo, kuris lemia mažesnį vandens judėjimą. Žiemą daug žmonių vaikšto įlankos ledu. Didžiausias ledo storis (90 cm) užfiksuotas 1941–1942 m. žiemą.[4]Poledinė žūklė yra tradicinis pakrančių gyventojų verslas. Ji yra populiari ir šiandien.
Vėlyvą 2013 m. kovą, dėl atsiskiriančių ledo lyčių nuo ledo teko gelbėti apie 200 žmonių.[5]
↑C.Michael Hogan. 2011. Gulf of Riga. Encyclopedia of Earth. Eds. P.Saundry & C.J.Cleveland. National Council for Science and the Environment. Washington DC.
.jpg)
