Miestas žinomas savo paplūdimiais Kopakabana (Copacabana) ir Ipanema (Ipanema). Rio de Žaneiro mieste yra ir vienas seniausių Brazilijos nacionalinių parkų – Tižukos nacionalinis parkas. Jis laikomas didžiausiu urbanizuotoje teritorijoje esančiu pasaulio mišku – užima 39 km² plotą ir yra išsidėstęs tarp šiaurinės ir pietinės miesto dalies (šį titulą dalinasi su parku JohanesburgePAR).[1] Dalis miesto yra įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą.[2]
Miestas garsėja kiekvieną pavasarį vykstančiu sambos festivaliu, į kurį susirenka ne tik daug brazilų, bet ir turistų iš užsienio.
Prieš europiečių išsilaipinimą ir kolonijų įkūrimą Rio regione gyveno vietinės tupių, botokudų ir maksakalių tautos.[3]
Europiečiai dabartinio miesto žemes pasiekė 1502 m. sausio 1 d. Portugalų ekspedicija, vadovaujama Gašparo de Lemošo Guanabaros įlanką klaidingai palaikė upės žiotimis ir vietovę pavadino Rio de Janeiro („sausio upė“). Tuo metu čia gyveno tupių, maškalių ir botokudų gentys. 1555 m. prancūzai įlankoje esančioje Vilganjono saloje įkūrė fortą ir siekė įsteigti koloniją (Antarktinę Prancūziją).
1565 m. kovo 1 d. portugalai įkūrė São Sebastião do Rio de Janeiro gyvenvietę. Pradžioje ją dažnai siaubė prancūzų piratai. XVII a. aplinkiniuose kalnuose radus aukso, Rio de Žaneiras tapo svarbiu jo eksporto uostu. Be to, čia intensyviai kūrėsi cukranendrių plantacijos. 1763 m. Brazilijos kolonijos sostinė perkelta iš Salvadoro į Rio de Žaneirą.[4] Į miestą kėlėsi daug imigrantų iš Europos, buvo gabenami vergai iš Afrikos.
1822 m. Brazilijai paskelbus nepriklausomybę, Rio de Žaneiras išliko jos sostine. XX a. miestas sparčiai plėtėsi, prie to prisidėjo naujos tiltų, tunelių, kelių statybos technologijos. Tačiau dėl sudėtingo miesto išplanavimo ir perdidelės socioekonominės santalkos šiame regione, 1960 m. šalies sostinė perkelta į Braziliją. 1960–1975 m. Rio de Žaneiras sudarė atskirą Guanabaros valstiją, bet vėliau sujungtas su Rio de Žaneiro valstija ir tapo jos sostine (vietoje Niterojaus).
Priemiesčiai
Netoli Rio de Žaneiro yra ir kiti miestai – Duke de Kašijasas (Duque de Caxias), Nova Iguasu (Nova Iguaçu), Keimadosas (Queimados) ir San Gonsalas (São Gonçalo), sudarantys metropolinį Rio de Žaneiro regioną. Šiame regione gyvena 12,98 mln. gyventojų (2016 m.) 2020 km² plote. Miestą supa dideli favelų kvartalai. 2010 m. surašymo duomenimis, Rio de Žaneiro 763 favelose gyvena daugiau nei 1,5 mln. gyventojų, daugiau gyventojų nei bet kuriame kitame Brazilijos mieste.[5] Nors didžiausiame Brazilijos mieste San Paule favelų ir daugiau (1020), proporcionaliai favelų gyventojų ten yra mažiau.
Už 420 km nuo miesto yra San Paulas, didžiausias Pietų Amerikos miestas, su Rio de Žaneiru sujungtas Presidente Dutra (taip pat žinomo kaip Via Dutra) greitkeliu. Palei šį greitkelį esantis regionas nuo 6-ojo dešimtmečio yra tapęs svarbia pramonės ašimi.
Ekonomika
Rio de Žaneire yra svarbus jūrų uostas ir antrasis pagal dydį tarptautinis oro uostas Tom Jobim. Rio de Žaneiras yra svarbus komercijos ir daugelio pramonės šakų centras, iš kurių svarbiausios tekstilės, maisto, chemijos pramonės šakos ir metalurgija. Pramonė daugiausia išsidėsčiusi miesto šiauriniuose ir vakariniuose priemiesčiuose. Kampo Grandės (Campo Grande) priemiestyje yra nedidelis žemės ūkio gamybos rajonas, kuriame auginami vaisiai ir daržovės.
Kultūra
Rio de Žaneiras laikomas pagrindiniu šalies kultūros židiniu. Mieste gausu tiek XVI a.-XIX a. menančios sakralinės, tiek modernios XX a. ir XXI a. architektūros statinių. Pastebima anglų, portugalų ir prancūzų architektūros įtaka. 1810 m. įsteigta Brazilijos nacionalinė biblioteka yra viena didžiausių pasaulyje ir pati didžiausia tarp visų Lotynų Amerikos valstybių.[6]
