Pirmasis pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino pulkas, Pirmasis pėstininkų pulkas – 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos kariuomenės karinis dalinys.
Pradėtas formuoti 1918 m. lapkričio 1 d. Dar neturint savos vyriausybės, Lietuvos Tarybai pavedus karininkas Vincas Grigaliūnas-Glovackis Vilniuje, Lietuvos Tarybos rūsyje, pradėjo organizuoti pirmąjį pėstininkų pulką, nors mieste, kaip ir didžiojoje Lietuvos dalyje šeimininkavo Vokietijos kariuomenė. Pradžia buvo nepaprastai sunki, nebuvo nei ginklų, nei patalpų, nei maisto. Nelegaliai įsigytus ginklus teko slėpti, o kariškų dalykų mokytis tebuvo galima slapčia nuo vokiečių. Ir netgi lapkričio 11 d. sudaryta pirmoji Augustino Voldemaro vyriausybė laukė švedų, anglų ar amerikiečių karinės pagalbos, o savo piliečių kviesti savanoriais neskubėjo, kad jie apginkluoti nepalaikytų bolševikų. Nepaisant to, pulkas pamažu kūrėsi, gruodžio 7 d. jame jau buvo 31 karininkas ir 59 kareiviai. Lapkričio 21 d. Apsaugos ministerijoje susirinkę karininkai nusprendė, kad reikia skubiai organizuoti reguliariąją Lietuvos kariuomenę, nes Vokietijos kariuomenė neatlaikė bolševikų puolimo.
Nerasdami paramos Vilniuje, pirmieji Lietuvos karininkai savo iniciatyva persikėlė į Alytų važinėjo po apylinkes, kviesdami jaunimą stoti į Lietuvos kariuomenę. Ir savanoriai ėmė rinktis, neretai po penkiasdešimt vyrų kasdien. Tai leido suformuoti net septynias kuopas, žvalgų, ryšių, kulkosvaidžių komandas, pradėti planingą ir intensyvų savanorių apmokymą. Pulkui pavyko apsirūpinti ir ginklais, sutvarkyti karių maitinimą, iš dalies ir aprangą. Gautais 600 porų kareiviškų batų buvo pakeistos klumpės ir vyžos.[1]
Pulko vadu tapo Jonas Galvydis-Bykauskas, tačiau jis nesutarė su jaunais, energingais pulko karininkais. Kazimierą Ladigą jis net iškvietė į dvikovą. Dvikova neįvyko, valdžia abu peštukus iš pulko iškėlė, o jam vadovauti ėmė karininkas, buvęs Vitebsko bataliono vadas Antanas Juozapavičius, per trumpą laiką sugebėjęs įvesti pulke tvarką, drausmę, pakelti karių nuotaiką. Tačiau jau pirmosiose kautynėse jis žuvo.
Lietuvos nepriklausomybės kovos
Vasario 13 d. kautynės prie Alytaus buvo vienos pirmųjų ne tik pirmojo pėstininkų pulko, bet ir Lietuvos kariuomenės istorijoje. Iš dalies jos buvo nesėkmingos dėl patirties stokos, iš dalies dėl to, kad sąjungininkai vokiečiai netikėtai paliko frontą. A. Juozapavičius žuvo vasario 13-ąją, savo 25-ojo gimtadienio rytą ant tilto per Nemuną, gelbėdamas nuo bolševikų pulko ginklų atsargas. Laikinuoju pulko vadu tapo pulko štabo viršininkas Julius Čaplikas. Per kautynes pulkas gerokai nukentėjo, bet greitai atsigavo, grįžo į Alytų ir su nauju energingu bei drąsiu vadu K. Ladiga priešakyje jau sėkmingai kariavo su bolševikais Dzūkijoje. Gegužės mėn. pulkas perkeltas į Ukmergės frontą. Buvo išvaduoti Kurkliai, Anykščiai, Utena, birželio 2 d. Ukmergė. K. Ladigos vadovaujama Ukmergės rinktinė tęsė puolimą plentu Zarasų link. Bolševikams pavyko trumpam sustabdyti Lietuvos karių atakas. Teko persigruopuoti. 1919 m. rugpjūčio pabaigoje pirmajame pėstininkų pulke buvo 52 karininkai ir 1733 kareiviai. Netrukus jie vėl puolė, nors kovos buvo sunkios, vien mūšyje prie Balčių dvaro pulkas neteko 15 karių, žuvo ir jaunas pulko karininkas Jurgis Sideravičius, ką tik baigęs pirmąją Kauno karo mokyklos laidą. Bet rugpjūčio 25 d. pirmojo pėstininkų pulko kariai įžengė į Zarasus, juos su gėlėmis pasitiko gyventojai. Šiose kovose ypač pasižymėjo pulko karininkai Vladas Skorupskis, Mikas Rėklaitis, Petras Genys, kariai Alfonsas Mėlynis - Vaikutis B. Gembickas, J. Aliulis, J. Valukonis, J. Malinauskas ir kiti. Vyčio kryžiais apdovanoti aštuoni karininkai ir dvylika kareivių. Už nuopelnus kovose 1919 m. spalio 30 d. Respublikos prezidento įsakymu pulkui leista vadintis Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino vardu.
Spalio 28 d. pulkas susitelkė Baisogaloje ir ėmė ruoštis kovai su Šiaurės Lietuvoje siautėjusiais bermontininkais. Pulkas jau turėjo 56 karininkus, 3 gydytojus, 2585 kareivius, 30 kulkosvaidžių, 1735 šautuvus, 338 arklius ir vieną automobilį. Pulkas kovėsi ir svarbiose Radviliškio kautynėse lapkričio 22 d. Fronto vadas, pulkininkas leitenantas K. Ladiga planavo, kad svarbiausią vaidmenį atliks Antrasis pėstininkų pulkas, o Pirmasis iš pradžių buvo paliktas rezerve. Tačiau bermontininkai, patyrę, gerai ginkluoti kariai, atkakliai gynėsi, puolimas įstrigo, išsikvėpė. Tada K. Ladiga įsakė įsitraukti į puolimą ir Pirmajam pėstininkų pulkui, bet tik artileristams nuslopinus bermontininkų kulkosvaidžius, pliekusius iš vėjinio malūno, nakties kautynės ir durtuvų ataka lėmė mūsų karių pergalę. Pulkui teko ir didžiulis karo grobis. Vydamiasi priešą, pulko kariai kartu su kitomis dalimis nuo bermontininkų likučių išvalė visą Žemaitiją.
Iš viso nepriklausomybės kovose Pirmasis pėstininkų pulkas neteko trijų karininkų ir 77 kareivių, Vyčio kryžiais apdovanotas 41 karininkas ir 214 kareivių.
1923 m. pavasarį pulkas įsikūrė Ukmergėje, kur vyko įprastiniai taikos meto darbai: naujokų mokymas, naujų modernių kareivinių statyba, įrengimas, manevrai, kultūrinė veikla. Kasmet rugpjūčio 25-ąją pulkas iškilmingai minėjo galutinės pergalės prieš bolševikus dieną – tai buvo pulko šventė. 1926 m. pulkui įteikta antrojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordino vėliava.
Nešiodami garbingą kunigaikščio Gedimino vardą pulko kariai visą laiką puoselėjo viltį vėl sugrįžti į Vilnių, į Gedimino miestą. Bet ta diena atėjo tik 1939 m. rudenį. Spalio 14 d. Lietuvos kariuomenės štabas išleido direktyvą Vilniaus kraštui užimti, kurioje Vilniaus rinktinės sudėtyje pirmuoju numeriu buvo įrašytas Pirmasis pėstininkų pulkas, kuris iki spalio 16 d. vakaro turėjo susitelkti ties Širvintomis. Tačiau deryboms su Raudonosios armijos vadais užtrukus, įsakymas žygiuoti į Vilnių buvo duotas tik spalio 27 d. Iš anksto buvo atlikta žvalgyba iš oro, įsitikinti ar sveiki tiltai, ar nerengiamas pasipriešinimas pakeliui ar Vilniaus gatvėse. Bet jokių kliūčių žengdami į Vilnių kariai nesutiko. Vos įsikūręs Vilniuje pulkas gavo garbingą užduotį iškelti trispalvę vėliavą Gedimino pilies bokšte. Tą misiją 1939 m. spalio 29 d. 10 val. ryto grojant pulko orkestrui, griaudžiant artilerijos saliutui, atliko pats pulko vadas Leonas Gustaitis.
Pulko likvidavimas
1940 m. vasarą TSRS okupavus Lietuvą, prasidėjo užmaskuotas, laipsniškas Lietuvos kariuomenės likvidavimas. Pradžioje ji buvo reorganizuota į 29-ąjį šaulių teritorinį korpusą. Pirmasis pėstininkų pulkas atsidūrė jo 184-ojoje šaulių divizijoje ir tapo Raudonosios armijos 234-uoju šaulių pulku. Ne vienas pulko kareivis ar karininkas pateko į juodus sąrašus: kad nepagarbiai atsiliepė apie valdžią, kad giedojo Lietuvos himną kareivinėse ar nenorėjo prisiekti tarybų valdžiai. Vos per vieną mėnesį pulke buvo užfiksuoti 34 tokie nusižengimai. Kalėjime atsidūrė kapitonas F. Eidimtas, leitenantai V. Dulkė, V. Dūda, J. Narijauskas, pats pulko vadas L. Gustaitis. Kiekvienam daliniui buvo paskirti komisarai rusai.
Prasidėjęs Vokietijos-TSRS karas 234-ojo pulko karius, kaip ir visą 184-ąją diviziją, užklupo Varėnos poligone. Pasinaudoję sąmyšiu dalis pulko karių išsilakstė, dalis pakliuvo į vokiečių nelaisvę, iš kurios po mėnesio buvo paleisti.
Pulko vadai
Karininkai
Petras Ciunis – 1919–1933 m. ūkio, vėliau – mokomosios kuopos vadas.
Šaltiniai