Pietų žemaičių patarmė

Pietų žemaičių patarmė
Kalbama	Lietuva
Kilmė	indoeuropiečių  baltų   rytų baltų    lietuvių     žemaičių      pietų žemaičių

Pietų žemaičių patarmė (arba dūnininkų tarmė) – žemaičių pietinė patarmė, vartojama pietų ir pietryčių Žemaitijoje.

Arealas

Lietuvių tarmių žemėlapis (Zinkevičius ir Girdenis, 1965 m.). Pietų žemaičių tarmės:

  varniškių

  raseiniškių

Pietų žemaičių patarmė skiriama į dvi šnektas:

• varniškių šnekta – apima juostą nuo Kuršėnų per Užventį, Varnius, Laukuvą, Kaltinėnus, Šilalę iki Švėkšnos ir Žemaičių Naumiesčio.^[1]
• raseiniškių šnekta – apima pietryčių Žemaitiją (Kražiai, Kelmė, Kurtuvėnai, Tytuvėnai, Raseiniai, Eržvilkas, Skaudvilė, Tauragė, Vainutas)^[2]

Fonetinės ypatybės

• Bendrinės kalbos dvibalsiai ie, uo pietų žemaičių tarmėje virsta y, ū (kai kurių kalbininkų nuomone – diftongoidais yⁱ, ū^u, tik jų antrieji dėmenys silpnai girdimi), pvz., [p’í·ns] ‘pienas’, [dú·na] ‘duona’).
• Raseiniškiai mišriuosius dvigarsius am, an, em, en išlaiko nepakitusius (samtis, langs, penkc, temps), o varniškiai kaip ir dounininkai keičia į ọm, ọn, ẹn, o kai kur – į um, un (Kuršėnai, Šaukėnai, Užventis) arba im, in (Girdiškė, Karklėnai, Užventis); pvz., sọmtis/sumtis, lọngs, lungs, tėm(p)s, tims, pėnkc, pinkc.
• Vietomis pietų žemaičių patarmėje būdinga priegaidę išdalinti per abu dvibalsio arba dvigarsio dėmenis – lãũkas, vaikãi̇̃, matẽĩ, vĩl̃kas.^[3]

Istorija

Pietų žemaičių patarmės bruožų randama M. Mažvydo „Katekizme“: pvz., duk ‘duok’, menu ‘mėnuo’, kuri ‘kurie’.^[4]

Šaltiniai

1. Varniškių tarmės žemėlapis
2. Raseiniškių tarmės žemėlapis
3. Булыгина Т. В., Синёва О. В. Литовский язык // Языки мира. Балтийские языки. – М.: Academia, 2006. – С. 152.
4. Kazys Morkūnas. pietų žemaičių patarmė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010