Modelis Q buvo pirmasis Percival įmonės dvimotoris orlaivis. Jo konstrukcija buvo medinė, dengta fanera ir drobe. Orlaivio važiuoklė buvo fiksuota, dengta, su uodegos ratuku. Keturiuose orlaiviuose buvo montuojama suskleidžiama važiuoklė.
Sparno konstrukciją sudarė du dėžiniai lonžeronai su klijuotės sienelėmis ir spruso (kanadinės eglės) lentynomis, bei terminės nerviūros. Tarp lonžeronų, viršutinių ir apatinių lentynų plokštumose, išdėstytos tarpusavyje lygiagrečios sprusinės įstrižainės, priimančios sukimo ir tempimo apkrovas. Prie lonžeronų įstrižainės pritvirtintos klijuotės kampučiais. Sparno karkasas įmirkytas antiseptike, apsaugančiame medieną nuo puvimo.
Visas sparnas, išskyrus eleronus, dengtas klijuote – pagrindinėje dalyje – 3 mm storio, priekinė briauna – 2 mm, sutvirtinta po ja esančiu spruso stringeriu. Eleronai dengti drobe, turėjo svorinę ir aerodinaminę kompensaciją. Tarp eleronų ir liemens buvo keturių sekcijų užsparnių skydeliai, valdomi vakuumine „Theed“ firmos pavara.
Sparnas sudarytas iš trijų dalių – centroplano ir dviejų konsolių. Centroplanas, kurio lonžeronai ėjo per liemens apačią, bei prie kurio tvirtinomi varikliai, buvo stačiakampis, su pastoviu profilio storiu. Liemens ir sparno sudūrimą dengė nedidelės aptakumo juostos. Sparno konsolės trapecinės, suapvalintais galais, prie centroplano tvirtinamos nerūdijančio plieno mazgais. Sparne įmontuoti keturi kuro bakai, kiekvienas 90 l talpos, – du centroplane, likę du konsolėse. Išorėje galėjo būti prikabinamos papildomos 45-70 I talpos. Tepalo bakai buvo už variklių.
Percival Q.6 turėjo du „apverstus“ (cilindrais žemyn) De Havilland Gipsy II, 6 cilindrų, 205 AG galios variklius, sukusius metalinius dvimenčius, keičiamo dviejų padėčių žingsnio, 2,29 m skersmens De Havilland gamybos propelerius. Q.6 prototipas, kaip ir Lietuvai skirti lėktuvai, turėjo neįtraukiamą važiuoklę su „kelnių“ tipo gaubtais, aptakiai pereinančiais į variklių gondolas. Buvo gaminamas ir variantas su įtraukiama važiuokle. Abiejų tipų važiuoklės panašios konstrukcijos, tik neįtraukiamas variantas neturėjo užlenkimo traukių. Lėktuvai su įtraukiama važiuokle galėjo pasiekti apie 15 km/h didesnį greitį.
Ratus laikė dvikojai ramsčiai, su plieninėmis spyruoklėmis ir hidrauliniais amortizatoriais kiekvienoje kojoje. Ratai ir padangos - „Dunlop“ firmos, aprūpinti „Bendix“ firmos stabdžiais. Liemens konstrukcijos pagrindas – klijuotės dėžė su stringeriais ir rėmais lauko pusėje, laikančiais išorinę drobės dangą. Lėktuvo priekinė dalis iki pirmojo lonžerono buvo dengta klijuote ant stringeriu ir rėmų (špangautų) karkaso. Klijuotė klota taip, kad faneros pluoštas karkaso atžvilgiu būtų 45° kampu, taip apsisaugant nuo dangos išlinkimų ir įlūžimų. Nosies dangos apatiniai paneliai nuimami apžiūrai. Čia taip pat buvo oro imtuvai kabinos ventiliacijai. Užpakalinė liemens dalis sutvirtinta kryžminėmis įžambinėmis, bet keleivių salone nebuvo išsikišusių konstrukcinių elementų, išskyrus grindis kertančius lonžeronus.
Uodegos plokštumos medinės konstrukcijos, vairai dengti drobe, turėjo įmontuotus trimerius. Pilotų skyrius su dviem viena greta kitos esančiomis lakūnų sėdynėmis buvo prieš pirmąjį lonžeroną. Priekinis stiklas štampuotas „Plastilum“ firmoje iš „Rhodoid“ organinio stiklo. Valdymo sistemą sudarė šturvalas, sumontuotas ant šarnyro taip, kad vienas pilotas galėtų jį perduoti kitam bei du komplektai vairo pedalų.
Keleivių salono interjerą sukūrė firma „Rumbold“. Salone buvo keturios sėdynės keleiviams, o užpakalinės dalies dešinėje pusėje – 51x99x66 cm dydžio bagažo skyrius, talpinęs iki 90 kg krovinių. Vietoje jo galėjo būti ir dar viena keleivio sėdynė (taip įrengti buvo lietuviški „Percivaliai“). įėjimas į lėktuvą per duris kairėje pusėje, kabinos gale. Keleivių salono matmenys: plotis 1,32 m, vidutinis aukštis 1,58 m, ilgis 2,80 m. Tarp keleivių salono ir pilotų kabinos buvo galima įstatyti pertvarą ar storą užuolaidą.
Lėktuvo Q.6 orientacinė kaina, 1937 m. pateikta žurnale „Flight“, – 4350 svarų.[2] Australijos vyriausybė už Q.6 1938 m. sumokėjo 7200 svarų.[3][4] Standartinę įrangą sudarė: tūpimo prožektorius, navigacinės ir prietaisų šviesos, radijo ryšio aparatūra, elektriniai starteriai, elektros generatorius, dirbtinis horizontas, krypties giroskopas, būtini variklių ir skridimo instrumentai. Pilnai pakrauto Q.6 įsibėgėjimui kylant ramiu, be vėjo oru, reikėjo apie 180 metrų. Lėktuvas galėjo skristi ir su vienu neveikiančiu varikliu. Šiuo atveju atitinkamai nustačius trimerius, lėktuvas skrisdavo tiesiai net ir neprilaikant vairų.
Buvo projektuojami du Percival Q modeliai: keturvietis privatus verslo tikslams skirtas Q.4 ir šešiavietis aviakompanijoms skirtas Q.6 su didesnio galingumo varikliais ir ilgesniais sparnais. Nusprendus, kad Q.4 nebus populiarus, esant galimybei gaminti galingesnę ir talpesnę, nedaug brangesnę mašiną, tolesnis darbas sutelktas ties Q.6. Percival Q.6 pirmam skrydžiui pakilo 1937 m. rugsėjo 14 d., pilotuojamas konstruktoriaus. Serijinė gamyba prasidėjo 1938 m. ir tų pačių metų kovo 2 d. pirmasis serijinis modelis buvo pristatytas užsakovui. Viso buvo pagaminta 26 serijiniai orlaiviai ir 1 prototipas.[2]
Eksploatacijos istorija
JK Karališkųjų Oro pajėgų Percival Petrel
Pirmuosius Percival Q.6 įsigijo britų verslininkai, pvz. milijonierius, valstybės sekretorius aviacijos klausimais seras Philip Sassoon.
Jungtinės Karalystės Karinės oro pajėgos įsigijo septynis Q.6. Karinis šių orlaivių pavadinimas buvo "Percival Petrel", nors teigiama, kad tai nebuvo oficialus pavadinimas.[5] II Pasaulinio karo metais visus Jungtinėje Karalystėje buvusius Percival Q.6, išskyrus vieną, buvo rekvizavusios Karališkosios oro pajėgos. Po karo keturi "Q.6" ir trys "Petrel" buvo parduoti civilinėms oro linijoms ir buvo naudojami vietiniams skrydžiams.
Užsakymai iš užsienio atėjo iš Irako karaliaus Ghazi I, Australijos Civilinės Aviacijos tarybos, Egipto vyriausybės (du orlaiviai su kariniu kamufliažu), taip pat iš Orinio susiekimo inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos (perduoti Lietuvos oro linijoms).
Lietuvoje
Lietuvos oro linijų keleivinis lėktuvas „Percival Q6“ Kauno aerodrome
Pirmasis Q.6 pirmąjį skrydį Lietuvoje iš Kauno į Palangą atliko rugsėjo 3 d. Skrido Susisiekimo ministras Stanišauskis su žmona, Karo aviacijos štabo viršininkas pulkininkas Rapšys, orinio susisiekimo inspektorius atsargos aviacijos majoras Špokevičius ir lėktuvo įgula. Tą pačią dieną, grįžus lėktuvui atgal, juo buvo vežiojami spaudos atstovai. 1938 m. rugsėjo 5 d. pradėtas bandomasis reguliarus oro linijos darbas. Lėktuvas du kartus per dieną skrido į Palangą. Pirmąją dieną buvo nuvežti du keleiviai. Rugsėjo 8-9 d. atskrido ir antrasis Q.6, pilotuojamas S. Mockūno, Z .Rimšos ir A.Jankūno.
1938 m. rugsėjo 10 d. Kauno aerodrome surengtos lėktuvų krikštynos. Vienam iš lėktuvų (gamyklinis numeris Q.28) suteiktas Stepo Dariaus vardas ir registracijos numeris „LY-SOA“, o antrajam (gamyklinis numeris Q.29) – Stasio Girėno vardas ir registracijos numeris „LY-SOB“. Lėktuvai buvo nudažyti sidabrine spalva, užrašai ir juostos ant fiuzeliažų – žydri.
Perkant lėktuvus buvo planuojama vykdyti susisiekimą tarp Kauno ir Klaipėdos, vasaros sezono metu pridedant ir Palangą. 1939 m. pavasarį vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, liko tik Palanga. Palangos aerodrome buvo pastatyta maža stotelė su dviem kambariais – radijo aparatūrai ir įguloms pernakvoti. Stoties aptarnavimui buvo paskirtas radistas V. Jackūnas, kuris palaikydavo ryšį su skrendančiu lėktuvu bei pardavinėdavo bilietus. Bilieto kaina į vieną pusę buvo 38 litai – panašiai kaip traukinio antros klasės. Iš Kauno lėktuvas pakildavo apie 15-16 valandą, o kitą dieną 8 valandą išskrisdavo atgal į Kauną.
Lietuvos delegacija lėktuvu Percival Q.6 išvyksta derybų į Maskvą, 1939 m.
Per tris 1939 m. sezono mėnesius lėktuvai maršrutu Kaunas-Palanga-Kaunas atliko 218 skrydžių, nuskrido 48 200 km, pervežė 784 keleivius, 3546 kg bagažo, 3476 kg pašto krovinių. Pasibaigus sezonui Palangoje, Orinio Susisiekimo Inspekcija susitarė su Latvija pradėti susisiekimą tarp Kauno ir Rygos. Rygoje priimti lėktuvus ir tvarkyti kitus reikalus buvo paskirtas radistas Šaparas, mokėjęs latviškai. Į Rygą lėktuvai skrisdavo kasdien.
Lietuvą okupavus SSRS, Orinio Susisiekimo Direkcija (taip prieš okupaciją buvo pavadinta Orinio Susisiekimo Inspekcija) buvo įjungta į sovietinę aviakompaniją „Aeroflot“. „Aerofloto“ žinion perėjo visi Direkcijos darbuotojai ir jos patalpos Kaune, pašto rūmuose. Kadangi Aleksoto aerodromas buvo užimtas sovietų karo aviacijos, ruoštasi įrengti susisiekimo aerodromą prie Kauno kitoje vietoje (kur dabar Savanorių prospektas susikerta su Vilniaus-Klaipėdos automagistrale). Lietuviškus Q.6 sovietai parskraidino į Rygą, ir iki karo pradžios šie aptarnavo oro liniją Ryga – Velikije Luki – Maskva.
Aviakonstruktoriaus Balio Karvelio teigimu, paskutinėmis dienomis prieš Vokietijos invaziją į SSRS, jis kaip „Aerofloto“ mechanikas buvusiu lietuvišku Q.6 skrido iš Maskvos į Rygą. Q.6, pilotuojamas latvio mokinio ir ruso instruktoriaus, kildamas susiskersavo, dėl ko lūžo dešinė važiuoklė. Remontui lėktuvas, matyt, buvo nugabentas į netoli aerodromo buvusią aviacijos gamyklą. Antrasis lėktuvas prasidėjus karui liko Rygoje, kadangi sovietų karinės vadovybė uždraudė pakilti užsieninių konstrukcijų lėktuvais (aerodrome buvo ir daug trofėjinių lenkų lėktuvų), kad nenumuštų sava priešlėktuvinė gynyba. Tolimesnis abiejų lėktuvų likimas liko nežinomas.[6]
Variantai
Percival Q.4 brėžinys. Iš žurnalo L'Aerophile, 1938 m. sausis.
Q.4 – keturvietis civilinis privatus orlaivis. Suprojektuotas, tačiau nepastatytas.
Yra žinoma apie vienintelį išlikusį Q.6. Registruotas kaip G-AFFD šis orlaivis yra Jungtinės Karalystės orlaivių registre, tačiau su prieš 2007 m. pasibaigusiu tinkamumo skraidyti sertifikatu. Paskutinė žinoma saugojimo vieta – Seething aerodromas, Norwich, Norfolko grafystė, kur 2017 m. jis buvo restauruojamas.[7]
Yra versija, kad būtent šiuo orlaiviu nuo patekimo į vokiečių nelaisvę 1940 m. iš Prancūzijos išsigelbėjo būsimasis prezidentas Šarlis de Golis (pranc. Charles de Gaulle).[8] Apie šio orlaivio rekonstrukciją 2016 m. sukurta televizijos laidų iš serijų "Plane rescue"[9] ir "Plane resurection".[10]
Specifikacijos
Duomenys iš Jane’s All the World’s Aircraft 1938,[11] The Hamlyn Concise Guide to British Aircraft of World War II.[12]
