Miesto atsiradimo istorija susijusi su įlanka, kurioje buvo keletas žvejų kaimelių, kurie bendrai vadinosi Fraja Taksin (Phraya Taksin). Atvykstant vis daugiau žvejų, kaimeliai susiliejo į vieną gyvenvietę, kuriai ir buvo duotas savarankiškas vardas „Pataja“, su galūnės kirčiu „ã“ (pagal vėjo pavadinimą, pučiančio iš pietvakarių į šiaurės rytus, lietingojo sezono pradžioje).
Pajajos miesto pavadinimo tarimas (plačiau)
Istorija
Iš žvejų gyvenvietės Pataja virto miestu per Vietnamo karą, kad Nakonratčasime (Nakhon Ratchasima) buvo pastatyta amerikiečių karinė bazė. 1961 m. balandžio 26 d. apie 100 amerikiečių karių grupė atvyko į Patają pasilinksminti. Vietos merginos buvo nuolankios, o vyrai geranoriški. Atvykstančių amerikiečių kareivių, o paskui ir iš Bankoko savaitgaliui pailsėti, skaičius didėjo ir dėl to, per 1960-70 metų statybų bumą, Pataja virto didele tarptautine poilsio zona. Dabar karinė bazė prie Patajos uždaryta, bet vietos gyventojai iki šiol su dėkingumu prisimena amerikiečių karius ir net sklando gandas, kad vietiniai dar atsimena beveik visų karių vardus, pirmą kartą keliais sunkvežimiais atvažiavusius į kaimelį.[2] Dabar Patają kasmet aplanko daugiau nei 4 mln. turistų.[3][4]
Administracinis skirstymas
Patajos miestas yra suskirstytas į šiuos municipalinius rajonus:
2007 m. Patajoje gyveno 104 318 gyventojai. Į šį skaičių ne įeina iš kitų regionų atvykstantys dirbti žmonės, bei čia daug laiko gyvenantys užsieniečiai. Tuo tarpu, bet kuriuo metų laiku, neregistruotų gyventojų skaičius yra apie 300 000. Kituose šaltiniuose šis skaičius siekia 500 000.[5] Didžioji dalis oficialiai registruotų miesto gyventojų yra tajų-kinų kilmės.
Egzistuoja ir sparčiai auganti užsienio pensijinio amžiaus žmonių bendrija. Sulaukusiam 50 metų užsieniečiui, Tailando migracijos tarnyba taiko specialią vizą, todėl Pataja yra patraukli daugeliui Europos ir kitų vakarų šalių pensininkams.
Patajos panorama nuo apžvalgos aikštelės
Turizmas
Pataja – žinomiausias Tailando kurortas. Turistinis sezonas tęsiasi ištisus metus. Beveik visą miesto pakrantę užima viešbučiai su smėlio paplūdimiais. Viena pagrindine turistų lankomų vietų yra „Pėsčiųjų gatvė“ (Walking Street) su savo naktiniais go go barais.
Lankytinos vietos
„Pėsčiųjų gatvė“.
Aktyvaus poilsio mėgėjams aplink Patają yra 21 golfo laukai, kartingo trasa, nardymas aplinkinių salų pakrantėse ir daug tematinių parkų ir zoologijos sodų (gyvūnų fermų):
Didžiojo Budos kalnas ir Vat Kaofrabato (Wat Khao Phra Bat) šventykla, bei apžvalgos aikštelė – 18 m aukščio Budos statula yra matoma iš bet kurios Patajos vietos;
Tailando greitkelis Nr 7 jungia Patają su Bankoko miesto aplinkkeliu.
Tailando greitkelis Nr 34 (Bang Na – Trat) nuo Bankoko priemiesčio Bangna (Bang Na) ties Bangpakongo upe įsilieja į Sukumvito greitkelį Nr 3 (Sukhumvit road), kuris kerta Patajos miestą ir toliau tęsiasi iki Trato.
Geležinkelis
Traukinys iš Hualumfongo (Hualumphong) geležinkelio stoties Bankoke kasdien vyksta į Patają. Patajos merijos planuose yra numatyta Patajoje, kaip ir Bankoke, pastatyti tris pakabintas metro linijas (Skytrain).[6]
Autobusai
Iš Patajos Sukumvito autobusų stoties galima nuvykti į Bankoką (Šiaurinis (Morchit) ir Rytinis (Ekamai) autobusų terminalas), bei beveik į visus provincijos miestus ir Isano didžiuosius miestus.
Taksi
Patajoje egzistuoja tokia visuomeninio transporto rūšis, kaip songtaevas[7] (maršrutinis atviras autobusiukas, kuris dar vadinamas ‘baht-buses’). Tai populiariausi miesto transporto priemonė Patajoje. Bilietas, bet kuriai reguliaraus maršruto atkarpai, kainuoja 10 THB. Trumpoms kelionėms galima pasinaudoti taksi–motociklais.
↑Pattaja (Pattaya, Pataja). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 636 psl.
