Panevėžio–Pastovių geležinkelis

Panevėžio–Pastovių geležinkelis
Vieta
Šalys	Lietuva,  Baltarusija
Miestai	Panevėžys – Anykščiai – Utena – Švenčionėliai – Pastovys
Pagrindinė informacija
Tipas	tarpmiestinis
Statybų pradžia	1894 m.
Atidarymas	1901 m.
Techninė informacija
Vėžė	750 mm vėžė 1520 mm vėžė (Švenčionėliai-Utena nuo 1974 m.)
Išvystomas greitis	25-70 km/h[1]

Panevėžio–Pastovių geležinkelis (arba Švenčionių siaurasis geležinkelis^[2]) – buvęs 750 mm vėžės siaurasis geležinkelis, jungęs Panevėžį su Pastovimis (Baltarusija). Šiuo metu pramoginiais tikslais eksploatuojama originalios vėžės atkarpa Panevėžys–Rubikiai, dar žinoma kaip Aukštaitijos siaurasis geležinkelis.

Istorija

Troškūnų geležinkelio stotis, 2013 m.

Utenos siaurojo geležinkelio stotis, 2012 m.

Geležinkelio tiltas virš  A14  Vilnius–Utena  šalia Narkūnų, 2017 m. Tiltas skirtas 1520 mm vėžės atkarpai Rubikiai–Utena, tačiau niekada nebuvo naudojamas.

Geležinkelis netoli Kuktiškių

Rusijos imperijai nutiesus plačiųjų geležinkelių tinklą (dabartinę Lietuvos teritoriją kirto Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis bei Liepojos–Romnų geležinkelis), imtasi statyti privežamuosius siauruosius geležinkelius. 1894 m. birželio 27 d. Pirmoji Rusijos privažiuojamųjų kelių bendrovė, kuriai vadovavo Saldutiškio dvaro dvarininko A. Jaloveckio sūnus Boleslovas Jaloveckis,^[3] gavo caro valdžios leidimą tiesti ir eksploatuoti Panevėžio–Pastovių siaurojo geležinkelio liniją. 1895 m. lapkričio 11 d. atidaryta pirmoji linijos atkarpa Švenčionėliai–Pastovys, su plačiuoju geležinkeliu sujungęs Ašmeną, tuomet svarbų malūnų, popieriaus ir audimo pramonės centrą.^[4]

1897 m. pradėta tiesti 144 km ilgio Panevėžio–Švenčionėlių atkarpa, kurioje įrengtos Troškūnų ir Utenos geležinkelio stotys, 5 prasilenkimo keliai. Atkarpoje įrengtos 39 akmeninės pralaidos, pastatyti 99 mediniai tiltai per upes ir kelius, didžiausias iš jų – apie 100 m ilgio Anykščių geležinkelio tiltas. Šalia Švenčionėlių įrengtas viadukas virš Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio. Darbinių traukinių eismas atkarpa prasidėjo 1899 m. spalio 28 d., oficialus atidarymas įvyko 1901 m. gegužės 13 d.^[5] Tiesimo darbams finansuoti išleistos 1769800 rublių emisijos, 100 rublių vertės akcijos-obligacijos, užtikrinančios 5 % kasmetinį pelną. Akcijas-obligacijas be kitų pasirašė ir B. Jaloveckis.^[1]

Iš viso Panevėžio–Pastovių geležinkelio ilgis siekė 215 km, buvo įrengtos 22 stotys.^[6][7] Geležinkelio nutiesimas paskatino aplinkinių gyvenviečių urbanizaciją, prekybos vystymąsi.^[4] Be keleivių geležinkeliu gabenta mediena, linų pluoštas bei maisto pramonės žaliavos ir produktai.^[1]

1920 m. lenkams okupavus Vilniaus kraštą iki Kaltanėnų, paskutinė Lietuvos teritorijoje likusi geležinkelio stotis buvo Kiauneliškyje. Bėgiai tarp Kiauneliškio ir Švenčionėlių nuardyti.^[5] 125 km ilgio reisas Panevėžys–Kuktiškės tuo metu kelyje užtrukdavo 4 valandas.^[1] 1939 m. Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, atkarpa Kiauneliškis–Švenčionėliai atstatyta per tris savaites, pastatyti tiltai per Kiauną (45 m ilgio) ir Žeimeną (35 m ilgio), 35 m ilgio viadukas. Traukinių eismas Panevėžio–Švenčionėlių ruože atnaujintas 1939 m. lapkričio 24 d.^[8]

1937–1938 m. nutiestas 750 mm vėžės ruožas Panevėžys–Joniškėlis. XX a. pradžioje buvo numatytas ruožas Troškūnai–Ukmergė, tačiau neįgyvendintas.^[9] 1940 m. Švenčionėlių stotis turėjo aštuonis siaurajai vėžei pritaikytus garvežius.^[10]

1972–1974 m. 50 km ilgio atkarpa Utena–Švenčionėliai buvo perdaryta į 1520 mm vėžę.^[11][12] Pradėtas ir 92,8 km ilgio atkarpos Panevėžys–Utena perdarymas, numatyta sąmatinė projekto vertė – 27 mln. rublių.^[13] 1972 m. gruodį iš Švenčionėlių išvyko paskutinis siaurojo geležinkelio traukinys, 1973 m. pradėta ardyti bėgius.^[10] Neperdaryta geležinkelio dalis (Švenčionėliai–Pastovys) išardyta kaip nenaudinga, pakeičiant krovinių ir keleivių vežimą autotransportu.^[11][9] Geležinkelio ruožas Utena - Anykščiai buvo išardytas, pradėti plačiojo geležinkelio tiesimo darbai atskiruose ruožuose. Beveik pilnai buvo nutiestas kelių kilometrų ruožas nuo Utenos (plačiojo geležinkelio) stoties su dviem viadukais virš automobilių kelių ir tiltu, pakloti bėgiai, tačiau geležinkelio tiesimo darbai sustojo ir 1992 metais ruožas išardytas.

Iki Nepriklausomybės atkūrimo naudojamas liko Panevėžio–Rubikių originalios vėžės ruožas, naudotas kvarcinio smėlio ir keleivių pervežimui. 1987 m. vasarą ruože Anykščiai–Rubikiai kursavo jaunųjų geležinkelininkų aptarnaujamas traukinys „Nykštukas“, savo veiklą baigęs po kelių vasarų dėl finansavimo stygiaus.^[11] 1999 m. nutrauktas krovinių vežimas Panevėžio–Rubikių ruože, 2001 m. kovo 24 d. atšaukti ir reguliarūs šio ruožo keleiviniai reisai.^[14][1] Tų pačių metų kovo 25 d. nutrauktas keleivinių traukinių eismas Utenos–Švenčionėlių atkarpoje.^[15]

Stotys

• Panevėžio–Rubikių atkarpa (išlikusi originali 750 mm vėžė, vyksta pramoginiai reisai):
  • Panevėžys, 2014 m. atkurta senoji siaurojo geležinkelio stotis
  • Taruškos
  • Rekstino miškas
  • Bajoriškiai
  • Raguvėlė
  • Surdegis
  • Vašuokėnai
  • Troškūnai
  • Pagojė
  • Anykščiai
  • Žažumbris
  • Bičionys
  • Rubikiai
• Rubikių–Utenos atkarpa (išardyta):
  • Rubikiai
  • Trumbatiškis
  • Stabulankiai
  • Utena (priklauso Utenos kraštotyros muziejui, yra išlikęs vandentiekio bokštas)^[16]
• Utenos–Švenčionėlių geležinkelio atkarpa (1972–1974 m. perdaryta į 1520 mm vėžę, keleivinis susisiekimas nutrauktas 2001 m.):
  • Utena
  • Deguliai, pastatyta 1937 m.^[5]
  • Kuktiškės, sudegusi 1944 m.^[5]
  • Saldutiškis
  • Kiauneliškis
  • Kaltanėnai
  • Švenčionėliai, siaurojo geležinkelio stotis neišlikusi^[10]
• Švenčionėlių–Pastovių atkarpa (išardyta):
  • Švenčionėliai
  • Kvederiškė^[10]
  • Drūstėnai^[10]
  • Ragaučina^[10]
  • Švenčionys
  • Lentupis
  • Razlogai^[17]
  • Adutiškis
  • Pastovys

Taip pat skaitykite

• Švenčionėlių–Lentupio–Naručio siaurasis geležinkelis
• Švenčionėlių–Berezvečės siaurasis geležinkelis

Šaltiniai

1. Raimondas Guobis (2016). „Siaurukas“ senose fotografijose. Utenos spaustuvė. ISBN 978-9955-35-192-4.
2. Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 15
3. Stasiukaitienė, Ona (2010). Siaurasis Lietuvos geležinkelis. Versus aureus. p. 15. ISBN 978-9955-34-258-8.
4. „„Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Kelionė Lietuvos geležinkelių istorijos bėgiais, I dalis“. 2015-01-11. Suarchyvuotas originalas 2017-02-17. Nuoroda tikrinta 2017-01-12.
5. Kuktiškių istorijos fragmentai. Geležinkelis
6. Aukštaitijos siaurojo geležinkelio istorija
7. Antanas Gravrogkas (1929). Lietuvos geležinkelių pirmasis dešimtmetis. Kaunas.
8. Stasiukaitienė, Ona (2010). Siaurasis Lietuvos geležinkelis. Versus aureus. p. 43. ISBN 978-9955-34-258-8.
9. Taparauskaitė, Iveta (2010). „Lietuvos geležinkelių raida“ (PDF). Žiemgala. Nuoroda tikrinta 2017-01-12.
10. Jakštas, Algis. „Siaurukas – neatsiejama Švenčionėlių istorijos dalis“. Švenčionių kraštas. Suarchyvuotas originalas 2017-01-18. Nuoroda tikrinta 2017-01-12.
11. Stasiukaitienė, Ona (2010). Siaurasis Lietuvos geležinkelis. Versus aureus. p. 66. ISBN 978-9955-34-258-8.
12. Aukštaitijos keliais ir šunkeliais
13. Geležinkelis Utena – Panevėžys
14. Stasiukaitienė, Ona (2010). Siaurasis Lietuvos geležinkelis. Versus aureus. p. 68. ISBN 978-9955-34-258-8.
15. „"Lietuvos geležinkeliai" nutraukia kai kurių keleivinių traukinių eismą“. delfi.lt. Delfi. BNS. 2001-03-13. Nuoroda tikrinta 2024-03-15.
16. Prisimintas siaurasis Aukštaitijos krašto geležinkelis Archyvuota kopija 2017-02-03 iš Wayback Machine projekto.
17. „Первое ОПП (Свенцянско-Березвечская ж.д.)“. Suarchyvuota iš originalo 2014-01-05. Nuoroda tikrinta 2018-05-15.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.