Palatalizacija (lot. palatum 'vidurinis gomurys') – liežuvio vidurinės dalies pakilimas prie kietojo gomurio ir viso liežuvio pasislinkimas į priekį, sukeliantis lūpinę, liežuvio priešakinę arba liežuvio užpakalinę priebalsio tartį, taip pat kokybinį priebalsio pokytį, dėl kurio prieš priešakinius balsius arba [j] kietasis priebalsis tampa minkštuoju (palataliniu – suminkštintuoju, arba palatalizuotu – paminkštintuoju).[1]
Tarptautinėje fonetinėje abėcėlėje (TFA) palatalizuoti priebalsiai žymimi ʲ: [k] (kietasis [k]) – [kʲ] (palatalizuotas [k]). Palataliniai priebalsiai turi savo atskirus ženklus: [ɟ] – palatalinis [g], [ʎ] – palatalinis [l]. Lietuviškoje fonetinėje perrašoje palatalizuotam priebalsiui žymėti vartojamas apostrofas (skélbti [s’k'é.l’p’t’i]). Bendrinėje lietuvių kalboje, išskyrus palatalinį [j], vartojami tik palatalizuoti priebalsiai. Lietuvių kalboje palatalizacijos kilmė dvejopa: palatalizuojama prieš priešakinius balsius arba išnykus [j] (lapių [lã·p′u·] < lapjų). Lietuvių kalboje visi priebalsiai, išskyrus [j], turi palatalizuotas poras, rašyboje prieš užpakalinės eilės balsius palatalizacija žymima raide i (brolio), o prieš priešakinės eilės balsius palatalizacija nežymima.[2]
Palatalizacija nepainiotina su kitu fonetiniu reiškiniu – lenicija, kuri taip pat gali būti vadinama „minkštinimu“.
Išnašos
