Pėžaičiai

Pėžaičiai
Pėžaičiai
55.579°š. pl. 21.487°r. ilg. / 55.579; 21.487 (Pėžaičiai)
Apskritis	Klaipėdos apskritis
Savivaldybė	Klaipėdos rajono savivaldybė
Seniūnija	Veiviržėnų seniūnija
Gyventojų (2021)	273
Vietovardžio kirčiavimas (1 kirčiuotė) [1] Vardininkas: Pė́žaičiai Kilmininkas: Pė́žaičių Naudininkas: Pė́žaičiams Galininkas: Pė́žaičius Įnagininkas: Pė́žaičiais Vietininkas: Pė́žaičiuose
Istoriniai pavadinimai	vok. Pöszeiten

Pėžaičiai – kaimas Klaipėdos rajono savivaldybėje, 10 km į šiaurės rytus nuo Priekulės, 7 km į vakarus nuo Veiviržėnų. Seniūnaitijos centras. Kaime yra buvusi Pėžaičių pagrindinė mokykla (dabar Veiviržėnų gimnazijos skyrius), J. Lankučio bibliotekos filialas, medicinos punktas, dvi maisto parduotuvės, karčema. Gyvenvietės pietiniame pakraštyje yra kapinynas. Pėžaičių girininkija yra įsikūrusi Ažpurvių kaime.

Per Pėžaičius teka upelis Aisė (Veiviržo dešinysis intakas). Ties kaimu kertasi keliai  2202  Klaipėda–Veiviržėnai–Endriejavas ,  2205  Maciuičiai–Pėžaičiai  ir  2208  Pėžaičiai–Švėkšna .

Etimologija

Pavadinimas kilęs iš asmenvardžių Pėžas, Pėžius ir Pėžaitis (1511–1520 m. apylinkėje minimi asmenys Jan Pesath ir Symon Pesath). Pavardės kilmė sietina su žodžiu pėžius „kas lėtai pėdina, vaikšto basas“.^[2]

Istorija

Buvusi siaurojo geležinkelio stotis

Apylinkėse gyventa priešistoriniais laikais, čia tyrinėtame kapinyne rasta III–XIII a. radinių. Kaimas nuo XV a. buvo pasienyje su LDK.

Pėžaičių kaimas pastebimai išaugo XVIII a. 1785 m. vokiškai jis vadintas Pehszeiten arba Pehszen-Gerge. 1785 m. Pehszeiten oder Pehszen Gerge minimas kaip karališkasis kaimas prie sienos su 8 sodybomis, o Pehszen Simon buvo karališkasis kaimas su 7 sodybomis. Vėliau nurodomas kaip vienas kaimas.^[2] 1890 m. Pėžaičių kaimas priskirtas naujai susikūrusiai Vanagų parapijai (prieš tai priklausė Priekulės parapijai). 1895–1944 m. Pėžaičiuose veikė vokiška pradinė mokykla (įkurta užeigos namuose). 1906–1944 m. į Pėžaičius iš Klaipėdos kursavo siaurasis traukinukas. XX a. pradžioje pastatyta traukinio stoties pastatas (dabar daugiabutis gyvenamasis namas). 1913 m. Pėžaičių kaime minima didelė lentpjūvė, paštas, telegrafas. Iki 1919 m. Pėžaičiuose buvo Vokietijos muitinė ir valstybinės sienos perėjimo punktas.

Tarpukaryje Pėžaičiuose veikė lietuvių Giedotojų choras, „Santaros“ ir „Visuomenės“ sąjungos (įkurta 1938 m.) skyriai, Jaunųjų ūkininkų ratelis. 1933 m. vasarą per repeticiją Giedotojų choras buvo užpultas vietinių smogikų ir sumuštas (Pėžaičiuose beveik 70 % gyventojų buvo vokiečiai). 1938 m. rugpjūčio 21 d. Pėžaičių kaimo kapinėse buvo pastatytas paminklas pagerbti žuvusiems I pasauliniame kare.

Pokaryje Pėžaičių kaime iš esmės pasikeitė gyventojai, senieji gyventojai pasitraukė į Vokietiją, kaimą apgyvendino žmonės iš kitų Lietuvos vietų. 1950 m. Pėžaičių kaimo teritorijoje susprogdinta partizanų slėptuvė su 4 partizanais (1990 m. toje vietoje pastatytas kryžius). Atnaujino savo veiklą mokykla. 1950–1961 m. buvo septynmetė, 1961–1986 m. – aštuonmetė, 1986–1998 m. – devynmetė, 1998–2003 m. – dešimtmetė, 2003–2008 m. pagrindinė, nuo 2008 m. – pradinė.

Sovietmečiu Pėžaičiai buvo „Pionieriaus“ kolūkio centrinė gyvenvietė. Prijungta dalis Aisėnų kaimo teritorijos.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
–1950 m.	Priekulės valsčius	Klaipėdos apskritis
1950–1959 m.	Pėžaičių apylinkės centras	Priekulės rajonas
1959–1963 m.		Klaipėdos rajonas
1963–1976 m.	Agluonėnų apylinkė
1979–1995 m.	Veiviržėnų apylinkė
1995–	Veiviržėnų seniūnija	Klaipėdos rajono savivaldybė

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1817 m. ir 2021 m.
1817 m.	1871 m.[3]	1905 m.[4]	1910 m.[5]	1925 m.[2]	1939 m.[2]	1959 m.^sur.[6]
56	161	216	270	231	270	259
1970 m.^sur.[7]	1979 m.^sur.[8]	1986 m.[9]	1989 m.^sur.[10]	2001 m.^sur.[11]	2011 m.^sur.[12]	2021 m.^sur.[13]
311	299	347	308	374	312	273
Demografinės raidos histograma

Literatūra

• Albertas Juška. Mažosios Lietuvos Mokykla. Klaipėda. 2003. – psl. 408

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
2. Dalia Kiseliūnaitė. Klaipėdos krašto toponimai: istorinis ir etimologinis registras. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2020. // psl. 155.
3. Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.
4. Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.
5. Gemeindeverzeichnis Deutschland 1900. gemeindeverzeichnis.de
6. Pėžaičiai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 837 psl.
7. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
8. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
9. Pėžaičiai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 368
10. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
11. Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
12. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
13. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

• Pėžaičiai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 668 psl.