Šioje Kuršių nerijos gyvenvietėje niekada iki šiol nebuvo katalikų bažnyčios. Nidos katalikai, liuteronams leidžiant, melsdavosi grąžintoje jiems bažnyčioje. Vietos katalikų bendruomenė energingai siekė naujos bažnyčios pastatymo. Dėl dvasinio ir kultūrinio centro statybos į Neringos savivaldybės tarybą kreipėsi Pranciškonų ordino vadovai. Neringos miesto savivaldybei buvo pateiktas ir 713 gyventojų prašymas, kuriam buvo pritarta 1994 m. Užėmė laiko vietos bažnyčiai ir žemės sklypo paieškų ir įsigijimo rūpesčiai. Nidiškiai norėjo savąją bažnyčią matyti toliau nuo dažnai triukšmingo miesto centro esančiame Urbo kalno šlaite (350 m nuo Nidos švyturio), kur ta proga jau buvo pastatytas kryžius. Tačiau dėl statybos vietos pasipriešino Aplinkos apsaugos departamentas ir Kultūros paveldo inspekcija. Buvusio mero Stasio Mikelio dėka buvo įtikinti politikai ir aplinkosaugos specialistai, kad bažnyčios pastatas kitoje vietoje, ties smėlio kalvele prie Kopų ir Taikos gatvių sankryžos, nesudarkys Nidos kraštovaizdžio.[1]2000 m. gegužės 4 d. Telšių vyskupas Antanas Vaičius pašventino katalikų bažnyčios ir bendruomenės namų pamatus. Į pamatus įmūryta metalinė kapsulė su pergamente surašytu aktu ir išgraviruota Švč. Marijos Krikščionių Pagalbos parapijos bažnyčia. Oficiali bažnyčios atidarymo ceremonija įvyko 2003 m. birželio 14 d.
Architektūra
Bažnyčia iš šono
Šiuolaikinės architektūros mediniai maldos namai gyvenvietės centre pastatyti ant sunykusios kopos, jie priderinti prie unikalaus kraštovaizdžio. Statinys atitinka vietovės dvasią, apjungia pajūrio architektūros tradicijas su šiuolaikiška mąstysena ir naujomis techninėmis galimybėmis. Vienu iš pagrindinių akcentų yra tapęs nendrinis stogas, o bažnyčios balta smailė su kryžiumi matoma iš visų Nidos pusių. Baltas ažūrinis kryžius virš įstiklinto bokšto iškilęs 6 m.
Bažnyčia iš išorės atrodo nedidelė, paprasta, apkalta impregnuotomis tamsiomis ąžuolo lentelėmis, tačiau viduje pasižymi didžiule erdve, natūralios šviesos gausa, nes statinyje panaudota daug stiklo. Pro didžiulius langus, už altoriaus, matosi Nida ir Kuršių marių platybė, ir tai lyg simbolizuoja žmogaus dvasios polėkį į erdvę, prie Dievo. Priešingoje pusėje, virš centrinių įėjimo durų, įrengta originali stiklo ir medžio konstrukcija, sudaranti raidę M.
Nuo bažnyčios stogo sklinda pusantros tonos svorio varpo dūžiai. Varpas nulietas Felčinskių (Felczyński) liejykloje, Tacišove (Taciszów, Lenkija). Bažnyčios atidarymo iškilmėse varpas buvo pastatytas ant grindinio, kad jį galėtų apžiūrėti susirinkusieji. Ant varpo yra Neringos herbas ir žodžiai: „Skambėk, garsusis varpe, tarp jūros kopų, kviesk ir guosk Neringos žmones, tegul Viešpaties, mūsų Dievo, malonė su mumis tebūna: padaryk mūsų rankų darbus sėkmingus, palaimink mūsų triūsą“.[2] Skambinimo įrengtuoju varpu galimybes gražiai papildo bažnyčioje sumontuoti elektroniniai varpai. Taip pat yra įrengti olandų firmos „Johannus“ Rembrandt-4090 modelio, 4 manualų, 69 registrų kompiuteriniai vargonai.[3]
Šiuolaikiški altorius ir jo fragmentai: kryžius, įstatytas į Juodkrantės akmenį, tabernakulis, lampados (amžinoji liepsnelė) erdvinė kompozicija. Šalia altoriaus yra dvi mažos patalpos – klausyklos. Priekyje yra dvi sakyklos: viena dvasininkams, kita pasauliečiams.
Šventoriuje įrengtas amfiteatras, kuris tampa bažnyčios dalimi pakėlus jos langus bei duris. Amfiteatras naudojamas krikščioniškos kultūros renginiams po atviru dangumi.
Po bažnyčia, pusiau įsirausę į smėlio kopą, yra bendruomenės namai – atsisveikinimo koplyčia su balinto ąžuolo katafalku, bendruomenės salė. Pastato vidinės erdvės tinkamos organizuoti sakralinės muzikos koncertams, dailės kūrinių parodoms.
