54°41′38″š. pl. 25°24′31″r. ilg. / 54.6940°š. pl. 25.4087°r. ilg. / 54.6940; 25.4087
Naujosios Vilnios geležinkelio stotis – geležinkelio stotis ir geležinkelio mazgas Vilniaus šiaurės rytuose, Naujojoje Vilnioje, A. Kojelavičiaus g. 147. Stoja keleiviniai traukiniai Vilnius–Kena ir Vilnius–Ignalina–Turmantas,[1] vakariniame stoties pakraštyje išsiskiria linijos link Turmanto ir Kenos. Yra požeminė perėja, virš A. Kojelavičiaus gatvės yra laiptuota perėja, daug įvairių atšakų į pramonės ir verslo objektus, anksčiau čia veikusius fabrikus, sandėlius, kitus statinius.
Centrinė aikštėje prie stoties stovi paminklas „Prarastoji karta“ 1940–1941 m. ir 1944–1953 m. iš čia masiškai tremtų Lietuvos gyventojų atminimui (architektai Vidmantas Gylikis, Valensas Jarmuševičius, Mykolas Maročkinas), atidengtas 1991 m. birželio 14 d.[2]
Nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį ir 1862 m. įsteigus geležinkelio stotį,[3] gyvenvietėje apsigyveno geležinkelininkai. Stotis įsikūrė buvusiose Rokantiškių kaimo žemėse.[4] 1860–1862 m. nutiesus geležinkelį, prie Vilnios upės įkurta geležinkelio stotis buvo pavadinta Naująja Vileika (rus. Новая Вилейка). Toks pavadinimas labiau siejosi su Vilniaus gubernijos miestu Vileika, kuris buvo už 100 km į rytus nuo šios stoties. Vileika – tai slaviškas maloninę reikšmę turintis vedinys iš Neries slaviško pavadinimo Vilija. Dėl kalbų maišymo apslavėjusių vietos gyventojų taip vadinama ir Vilnios upė. Tad naujoji geležinkelio stotis pavadinta pro šalį tekančios upės slavišku vardu Vileika, tik prie jo pridėtas pažyminys Novaja (Naujoji).[5]
Kai kurie šaltiniai nurodo, kad traukiniai ties dabartine Naująja Vilnia nestojo dar iki 1873 m. sausio 14 d., kai buvo atidaryti pirmieji stoties rūmai ir pradėjo kursuoti pirmieji traukiniai ruože Naujoji Vilnia–Minskas.[6] Stoties rūmai buvo II klasės, vieno aukšto, beveik simetriški. Pastatas buvo išsidėstęs peronų atžvilgiu netipiškai, tarp dviejų geležinkelio atšakų – link Minsko pietinėje pusėje ir link Sankt Peterburgo šiaurinėje pusėje. Stotyje veikė restoranas, greta buvo teikiamos nakvynės paslaugos. 1909 m. prekių apyvarta stotyje siekė 123 tūkst. tonų.[7] Stotyje pastatytas pagrindinis depas ir dirbtuvės, skirti Liepojos–Romnų ruožui – čia buvo taisomi garvežiai, keleiviniai ir krovininiai vagonai.[8]
1940–1941 m. iš Naujosios Vilnios geležinkelio stoties į Sibirą tremtin buvo vežami pirmieji lietuvių, lenkų ir kitų tautybių žmonės. Nors II pasaulinio karo metais stotis stipriai nenukentėjo,[9] Chruščiovo laikais istoristinis stoties rūmų pastatas, metalinių konstrukcijų tiltas ir dekoratyvinis perono aptvėrimas buvo nugriauti, buvo įrengta požeminė perėja su papildomais peronais.[6]
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. atidengtas paminklas tremtiniams „Prarastoji karta“, prie memorialo kasmet birželio 14 d. vyksta trėmimų minėjimo renginiai. 2009 m. vyko Tarptautinės istorinio teisingumo komisijos organizuojamas teatralizuotas Gedulo ir vilties dienos minėjimas „Vilties paukštė”.[10]
2013 m. Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memoriale, virš traukinio fragmento, prie kurio kasmet vyksta Trėmimo minėjimo renginiai, įrengta plieno ir stiklo konstrukcija, kuri apsaugo traukinį nuo lietaus ir sniego.