Naujosios Įpilties kalnas, vadinamas Alkos kalnu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 5241, senas registro kodas - M2, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR423) – alkakalnis šiaurės vakariniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje, Naujosios Įpilties kaime (Darbėnų seniūnija), kelio Darbėnai–Skuodas dešinėje pusėje, Įpilties upelio dešiniajame krante.
Įrengtas ties Įpilties (Juodupio) ir Alkupio upelių santaka stūksančioje natūralioje, moreninėje kalvoje, kurio ilgis šiaurės - pietų kryptimi 115 m, plotis – 60 m. Viršūnėje yra apie 35 m skersmens aikštelė, kurioje stovi medinė koplyčia, trejetas koplytėlių ir pora kryžių. Šiaurės rytinis šlaitas nuožulnus, terasuotas, kiti – statesni, iki 15 m aukščio. Pietrytinis šlaitas nukastas, papėdėje žiojėja žvyrduobės. Kalva apaugusi mišriu mišku.
Teritorijos plotas – 2,2 ha.
Į šiaurę nuo alkakalnio yra papėdės senovės gyvenvietė, kurios pakraštyje, kalno papėdėje stūkso vienkieminė sodyba. Į rytus nuo jos, kalvos šiaurės rytinėje papėdėje išliko senosios kaimo kapinės.
Ant kalno priešistoriniais laikais veikė pagonių šventykla – alkas. Pasakojama, kad joje buvęs apeiginis akmuo, vadinamas Aukuru, kuris sunaikintas XX a. pradžioje. Įvedus krikščionybę, ant kalno žmonės rinkdavosi gegužinių pamaldų, statė jame kryžius ir koplytėles, šalia kurių 1924 m. pastatyta koplyčia. Senosios ir Naujosios Įpilties gyventojai iki šiol renkasi Sekminių antrą dieną gegužinių pamaldų, gieda Marijos litaniją. Pamaldas veda iš Laukžemės, šiuo metu – Švetosios atvykstantis kunigas. Po pamaldų per Sekmines ant kalno vykdavo gegužinės.
Anksčiau žmonės rinkdavosi prie koplyčios pasimelsti ir sekmadieniais, o pašaukti į kariuomenę jaunuoliai, ant kalno dėdavo iš gėlių ir medžio šakelių nupintus vainikus.
Nuo seno vietos gyventojai, susirgę niežais ar kitomis nesunkiomis ligomis, ateidavo ant kalno apsižadėti nuo ligos, apeidavo keliais koplyčią, pasimelsdavo, paaukodavo pinigų.
1915 m. vokiečių kareiviai ant kalno pastatė trianguliacijos bokštą. Jį statant vienas kareivis nukritęs užsimušė ir čia pat buvo palaidotas. XX a. pirmoje pusėje kalvos pietinėje papėdėje pradėta kasti žvyrą, o 1967–1969 m. pietrytiniame šlaite veikė karjeras, kuriame buvo kasamas žvyras kelio Darbėnai–Skuodas atnaujinimui.
1948 m. kalną žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas),[1] 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas),[2] 1993 m. – Vykintas Vaitkevičius.[3]
1972 m. alkakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR423),[4] 1996 m. įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąrašą (M2), 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.[5]