Napoleono žygis į Rusiją

Napoleono žygis į Rusiją
Priklauso: Napoleono karai
Pagal laikrodžio rodyklę nuo viršaus kairės: Borodino mūšis (Louis-François Lejeune); 1812 m. Maskvos gaisras (Albrecht Adam); Michel Ney Kauno mūšyje (Auguste Raffet); Prancūzų atsitraukimas (Ilarijonas Prianišnikovas)
Data 1812 m. birželio 24 d. – 1812 m. gruodžio 14 d. Vieta Rusijos imperija Rezultatas Rusijos pergalė[1] Šeštosios antiprancūziškosios koalicijos pradžia[2]
Konflikto šalys
Pirmoji Prancūzijos imperija Varšuvos kunigaikštystė Italijos karalystė  Neapolio karalystė Reino konfederacija Badeno didžioji kunigaikštystė Bavarijos karalystė Bergo didžioji kunigaikštystė Saksonijos karalystė Vestfalijos karalystė Šveicarijos konfederacija Ispanija Sąjungininkai:  Austrijos imperija  Prūsija Danija-Norvegija	Rusijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Napoleonas Bonapartas Louis Alexandre Berthier Louis Nicolas Davout Michel Ney Jacques MacDonald Nicolas Oudinot Žeromas Bonapartas Juzefas Poniatovskis Joachim Murat Eugène de Beauharnais Karl Philipp Hansas Jorkas Julius von Grawert	Aleksandras I Michailas Kutuzovas Barclay de Tolly Michailas Miloradovičius Petras Bagrationas † Peter Wittgenstein Levin von Bennigsen Aleksandras Tormasovas Pavelas Čičiagovas
Pajėgos
Didžioji armija: ~685000[3] 1393 pabūklų[4] 180000–200000 arklių[5][4]	Rusijos imperijos kariuomenė: birželio 20 d.: 488000[6] 1372 pabūklų[7] viršūnė: 900000[3]
Nuostoliai
470000–530000 340000–400000 žuvo[8][9][10] 50000 sužeisti[10] 80000 dezertyravo[10]	410000 210000 žuvo[11] 150000 sužeisti[12] 50000 dezertyravo[12]
1000000 karių ir civilių[13]

Napoleono žygis į Rusiją – 1812 m. vykusi Napoleono Bonaparto vadovaujamos Prancūzijos Didžiosios armijos invazija į Rusijos imperiją. Pusšešto mėnesio trukusio puolimo metu prancūzų pajėgos patyrė triuškinamą pralaimėjimą.

1812 m. Rusija atvėrė savo uostus britų laivams. Napoleonas, norėdamas priversti rusus pripažinti blokadą ir užkirsti kelią jų invazijos į Varšuvos kunigaikštystę galimybei, pasiuntė prieš juos Didžiąją armiją – iš apie 650 000 karių. 1812 m. birželio 23 d. Napoleono pajėgos persikėlė per Nemuną ties Kaunu. Birželio 28 d. Napoleonas užėmė Vilnių, liepos 1 d. Napoleonas įkūrė laikinosios vyriausybės komisiją, kuri administravo Vilniaus, Gardino, Minsko gubernijas ir Baltstogės sritį. Armija žygiavo per Rusiją, laimėdama keletą nedidelių susirėmimų ir Smolensko mūšį rugpjūčio 16-18 d., bet tomis pačiomis dienomis rusai sustabdė kitą dalį Prancūzijos pajėgų Polocko mūšyje ir tai apsaugojo juos nuo žygio į tuometinę Rusijos sostinę Sankt Peterburgą. Nepaisant to, pagrindinės Prancūzijos pajėgos, vadovaujamos Napoleono, toliau žygiavo į Maskvą. Rusijos kariuomenė traukdamasi naudojo išdegintos žemės taktiką, nusiaubdama vietoves, kuriomis turėjo žygiuoti Napoleono pajėgos, taip pat siekdama, kad priešas negautų resursų bei maisto atsargų. Tai dar žygio pradžioje nulėmė didelius Prancūzijos nuostolius ir smarkų dezertyravimą. Po Borodino mūšio Michailas Kutuzovas nusprendė palikti Maskvą be kovos. Rugsėjo 14 d. Prancūzijos armija įžengė į Maskvą. Napoleonas tikėjosi, kad kritus Maskvai Aleksandras I pasirašys taikos sutartį, tačiau pastarasis nesutiko ir atmetė visas Napoleono sąlygas. Napoleonas, bijodamas ilgiau pasilikti Maskvoje, įsakė kariuomenei trauktis. Padėtį labai apsunkino ankstyva žiema. Daug Prancūzijos karių mirė nuo šalčio, bado, ligų ir kazokų puldinėjimų. Tik apie 10 000 kareivių (neskaitant dezertyrų) paliko Rusiją.

Išnašos

1. von Clausewitz, Carl (1996). The Russian campaign of 1812. Transaction Publishers. Introduction by Gérard Chaliand, VII. ISBN 1-4128-0599-6
2. Fierro; Palluel-Guillard; Tulard, p. 159–61
3. Riehn 1991, p. 50.
4. Clodfelter 2017, p. 162.
5. Mikaberidze 2016, p. 273.
6. Riehn 1991, p. 90.
7. Riehn 1991, p. 89.
8. Zamoyski 2005, p. 536 — šaltinyje įskaičiuotos ir karių mirtys nelaisvėje.
9. The Wordsworth Pocket Encyclopedia, p. 17, Hertfordshire 1993.
10. Bodart 1916, p. 127.
11. Bogdanovich, "History of Patriotic War 1812", Spt., 1859–1860, Appendix, pp. 492–503.
12. Bodart 1916, p. 128.
13. Zamoyski 2004, p. 536.

Šaltiniai

• Bodart, G. (1916). Losses of Life in Modern Wars, Austria-Hungary; France. ISBN 978-1371465520.
• Caulaincourt, Armand-Augustin-Louis (1935), With Napoleon in Russia (translated by Jean Hanoteau ed.), New York: Morrow 
• Caulaincourt, Armand-Augustin-Louis (2005), With Napoleon in Russia (translated by Jean Hanoteau ed.), Mineola, New York: Dover, ISBN 978-0-486-44013-2 
• Clodfelter, M. (2017). Warfare and Armed Conflicts: A Statistical Encyclopedia of Casualty and Other Figures, 1492-2015 (4th leid.). Jefferson, North Carolina: McFarland. ISBN 978-0786474707.
• Elting, J. (1997) [1988]. Swords Around a Throne: Napoleon's Grande Armée. New York: Da Capo Press. ISBN 978-0-306-80757-2.
• Hourtoulle, F. G. (2001), Borodino, The Moscova: The Battle for the Redoubts (Hardcover ed.), Paris: Histoire & Collections, ISBN 978-2908182965 
• Lieven, Dominic (2010), Russia Against Napoleon The True Story of the Campaigns of War and Peace, New York: Viking, ISBN 978-0670-02157-4 
• Mikaberidze, A. (2016). Leggiere, M. (red.). Napoleon and the Operational Art of War. Leiden: Brill. ISBN 978-90-04-27034-3.
• Riehn, Richard K. (1991), 1812: Napoleon's Russian Campaign (Paperback ed.), New York: Wiley, ISBN 978-0471543022 
• Stahel, David (2010). Operation Barbarossa and Germany's Defeat in the East (Third Printing leid.). Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-76847-4.
• Zamoyski, Adam (2004). Moscow 1812: Napoleon's Fatal March. London: HarperCollins. ISBN 978-0-00-712375-9. Nuoroda tikrinta 17 April 2021.
• Zamoyski, Adam (2005), 1812: Napoleon's Fatal March on Moscow, London: Harper Perennial, ISBN 978-0-00-712374-2