1951 m. konstrutorių biuras Mikoyan-Gurevich patobulino MiG-17 SM-1 naikintuvą. Skraidymo savybės ir naujas kompaktiškas A. Mikulino sukonstruotas AM-5 variklis pastūmėjo kurti naujesnį modernesnį naikintuvą. Naujesnės modifikacijos SM-2 prototipui buvo sumontuoti 55° kampu pasukti sparnai (SM-1–45°). Po skraidos bandymų, dėl netobulų charakteristikų, nutarta stabilizatorius nuo uodegos kylio perkelti ant fiuzeliažo. Taip pat pastebėta, jog AM-5 varikliai nėra tokie galingi, kad pavyktų pasiekti viršgarsinį greitį. Pakeitus variklį į AM-9 ar RD-9B, konstruktoriam teko nemažai padirbėti ties naikintuvo uodegos konstrukcija. 1954 m. sausio 5 d. naikintuvas (variantas SM-9) pakilo į orą ir po sėkmingų skraidos bandymų, pritarta serijinei gamybai, suteikiant MiG-19 pavadinimą.
Modifikacijos
MiG-19PM su oras-oras tipo raketomis ir papildomomis kuro talpyklėmis.
MiG-19 – bazinis modelis su dvejais AAM-9B turboreaktyviniais varikliais.
MiG-19S – su patobulintais stabilizatoriais. Naikintuvu pasiektas 180 m/s pakilimo greitis.
MiG-19P – naikintuvas-sulaikytojas, skirtas atlikti užduotis bet kokiomis oro sąlygomis. Jame sumontuotas radiolokatorius su taikikliuRP-1 (rus.РП-1 Изумруд).
MiG-19PM – galintis skraidinti 4 oras-oras tipo raketas, su nutaikymo sistema RPS Izumrud (rus.РПС Изумруд). Patrankos nebuvo komplektuojamos.
MiG-19SV – naikintuvas-sulaikytojas, naudojamas dienos metu, maksimaliai palengvinta MiG-19S versija. Ginkluotė – viena NR-30 (rus.HP-30) patranka. Juo buvo pasiektas didžiausias aukštis – 20 740 m.
MiG-19 pagrindu buvo sukonstruoti bandomieji MiG-19MU, MiG-19SU, SM-10, SM-20, SM-30 ir kiti. Jais buvo bandomos naujos ginkluotės sistemos, borto įranga, varikliai, degalų papildymas ore, katapultavimas.
