Kaimui pradžią davė Lapių dvaro žemėse XIX a. pastatytas Mikoliškių (Nikoliškių) dvaras. XIX a. gyvenvietę sudarė dvaras ir abipus kelio Kartena-Gargždai buvęs užusienis, priklausę Gargždų parapijai. 1821–1826 m. čia buvo 8 dūmai, o 1839 m. – 9 sodybos[2]. 1880 m. Mikoliškių valdos plane dvaro sodyboje pažymėti 6 pastatai, o užusienyje – 2 vienkieminės sodybos[3].
1906 m. jis įsteigė ir išlaikė dvare mokyklą samdomų žemės ūkio darbininkų ir kumečių vaikams. Joje mokiniai ištisus metus, globojami ir prižiūrimi mokytojo, mokėsi ne tik rašyti ir skaityti, bet ir amatų pagrindų. Mokslo programa buvo paprasta: „Vasarą vaikai prižiūri ūkės vedimą ir padargus, daržų veisimą. Žiemą užsiima rankų darbeliu mokykloje, o išbėgę oran stato iš sniego namus, paspirdami lentomis, ir taip visas laikas užimtas, kad vaikai pratintus prie darbo ir suprastų to reikalingumą ir naudą“[5]. Mokytoju iš pradžių dirbo Jonas Bražinskis, kilęs iš Babrungėnų k., Plungės vls. Jam generolas mokėjo atlyginimą ir davė lėšų nuvykti į Lenkiją ir susipažinti su žemės ūkio pasiekimais ir pažangiais ūkininkavimo būdais, kad grįžęs galėtų tėvų ūkyje sėkmingai ūkininkauti ir vaikams parodyti. 1909 m. mokykloje dirbo jau trys mokytojai – M. Ulčinskaja, M. Žarskis ir B. Kazlauskis[6]. Vaikai buvo mokomi ir tikybos, kurios pagrindus dėstė iš Budrių atvykstantis kunigas Felicijonas Lelis.
1908 m. generolas Liucijonas Bronišas pastatė Mikoliškiuose koplyčią ir gavo Žemaičių vyskupo leidimą, kad kartą per mėnesį iš Budrių atvykęs kunigas galėtų laikytų joje mišias. Po to jis pradėjo rūpintis bažnyčios statyba, pats parengė jos projektą ir išrūpino valdžios leidimą statybai. 1910 m. spalio 17 d., sekmadienį, Budrių bažnyčios kuratas kunigas Felicijonas Lelis pašventino kertinį bažnyčios akmenį ir pamatus[5]. Miško medžiagą statybai ir lėšas jai parsigabenti davė fundatoriai Liucijonas ir Emilija Bronišai, o statybininkams už darbą mokėjo aplinkinių kaimų ūkininkai. Bažnyčia baigta statyti 1911 m. ir konsekruota Šv. Juozapo titulu[7].
Generolas L. Bronišas rūpinosi, kad aplinkui gyvenantys ūkininkai šviestųsi, diegtų savo ūkiuose pažangų ūkininkavimą, steigtų savišalpos ir kreditavimo įstaigas. Ir po mirties generolas pageidavo pasilikti pamėgtame Mikoliškių bažnytkaimyje, dvare įsirengė koplyčią su laidojimo rūsiu, kuriame palaidojo žmoną Emiliją. Pats Liucijonas Bronišas amžinam poilsiui šalia žmonos atgulė 1913 m.
Po generolo mirties Mikoliškių dvaro valdas paveldėjo sūnus Juozapas, gimęs 1893 m. Jis mokėsi Sankt-Peterburgo gimnazijoje, kurią baigęs įstojo kadetu į karo mokyklą. Užaugęs tarp žemaičių, gerai mokėjo jų kalbą, todėl mokslų Sankt-Peterburge metu su lietuviais moksleiviais ir studentais bendravo ir susirašinėjo lietuviškai. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą ir ūkininkavo Mikoliškių dvare. Buvo vedęs lenkaitę Pauliną, turėjo sūnų. Baigiantis karui 1944 m. pasitraukė į Vilnių, o iš ten išvyko į Lenkiją.
1923 m. Mikoliškių dvare buvo 3 kiemai, o kaime – 17 sodybų[8]. Žemės reformos metu netekęs daug žemės, Juozapas Bronišas liko stambiausiu šios apylinkės žemvaldžiu. Jo dvare veikė dar plytinė ir malūnas. Mikoliškių kaime stambiausi ūkininkai buvo Narvilas ir Macius.
Tarpukariu kaimas dažnai vadinamas bažnytkaimiu, kuris buvo priskiriamas prie miestelių kategorijos gyvenviečių. Pagrindinis jo architektūrinis akcentas – dviejų aukštų raudonų plytų mūro dvaro rūmai ir atokiau nuo jų stovinti medinė bažnyčia. Bažnyčia savo išvaizda atkreipė žemaičių meno tyrinėtojų dėmesį, kurie ją priskyrė prie skandinaviško stiliaus kulto pastatų[9]. Ypač netradiciškai atrodė storų, apvalių, neaptašytų rąstų sienos, kurios vėliau buvo apkaltos statmenomis lentomis, kad drėgmė nepūdytų sienojų.
Nuolatinės pamaldos bažnyčioje prasidėjo tuoj po karo. Iš pradžių ji buvo Gargždų parapijos filija, o 1926 m. gavo parapijos teises ir priklausė Rietavo dekanatui[10]. Tarpukariu jos šventorius buvo apsodintas medžiais ir aptvertas, priešais pastatyta varpinė, o 1940 m. iš Budrių bažnyčios atvežtas didysis altorius. Bažnyčiai priklausė apie 30 ha žemės. 1919–1921 m. bažnyčioje kunigavo Žilevičius. Jam mirus, 1921 m. ją aptarnavo kunigas Kazimieras Keršulis, o 1926 m. – Mečislovas Chodoravičius. Vėliau čia klebonavo kunigai Antanas Samanavičius (iki 1927 m. pavasario), Juozas Masilionis, Juozapas Garla (1933 m.), o 1936 m. – Jonas Paulavičius.
Prie bažnyčios susibūrė choras, vadovaujamas vargonininko A. Tamošaičio, kūrėsi katalikiškos organizacijos. Aktyviausi buvo pavasarininkai, vadovaujami mokytojos Jasinskaitės. Jie organizavo Vasario 16-osios ir kitų valstybinių švenčių minėjimus, kurių metu ant kapų padėdavo vainiką žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę pagerbti. Prie Pavasario kuopos įsisteigė abstinentų ir mergaičių sekcijos. Pavasarininkės rengė savo rankdarbių loterijas, kurių metų surinktos lėšos buvo naudojamos organizacijos veiklai tobulinti ir labdarai.
1933 m. pradžioje buvo įkurta Angelo Sargo vaikų kuopelė. Be to, prie bažnyčios veikė tretininkų kongregacija, Gyvojo rožančiaus brolija.
1933 m. Mikoliškių parapijoje buvo 875 katalikai, iš kurių 42 vaikai priklausė Angelo Sargo, o 26 merginos ir jaunuoliai – Pavasario kuopai. 1936 m. parapija jungė 833 katalikus.
1926 m. liepos 11 d. L. Viršilo ir A. Vaišvilo iniciatyva įsteigtas Mikoliškių šaulių būrys.[11]. Šauliai organizavo iškilmes tautinių ir valstybinių švenčių proga, rengė kultūrinius vakarus ir gegužines.
1926 m. duris atvėrė valdinė Mikoliškių pradinė mokykla. Ji buvo vieno komplekto, o 1939 m. ją lankė 46 mokiniai. Pirmąja mokytoja tapo Jasinskaitė. O prieš karą čia dirbusi mokytoja Michalina Sležinskaitė 1941 m. birželio mėnesį buvo ištremta iš Mikoliškių[12]. Mokykla tapo ir bažnytkaimio kultūrinio gyvenimo židiniu. Joje vyko gyventojų sueigos, visuomeninių organizacijų susirinkimai, buvo organizuojami vaidinimai ir viešieji vakarai.
1926 m. sausio 30 d. Mikoliškiuose buvo įrengtas viešas radijo imtuvas[13].
1938 m. liepos 1 d. įsteigta Plungės miškų urėdijosMikoliškių girininkija, o girininku paskirtas Antanas Beleškevičius[14]. Tais pačiais metais atidaryta Mikoliškių pašto agentūra. Joje veikė viešas telefonas pasikalbėjimams, o telefono abonentais tapo Eba Bergaitė iš Trumpėnų dvaro, Juozapas Bronišas iš Mikoliškių dvaro, Lapių pradinės mokyklos mokytojas Romanas Gedvilas ir Mikoliškių girininkas[15].
1945–1947 m. dvaro rūmų pastatas buvo nugriautas, o jo plytos panaudotos statyboms Baubliuose. Kitas namas perkeltas į Palangą.
1948–1949 m. iš kaimo ištremti 24 žmonės: Leopoldo Idzelio, Juozo Kupšio, Kazio Šateikio, Juozo Šilgalio, Antano Vaišvilo šeimos, Barbora Jomantaitė su dukra ir Karolina Viržintienė[16].
1950 m. buvo sužeistas ir mirė partizanasJuozas Jucys-Margis, Antanaitis, o 1951 m. žuvo jo kovų bendražygis Stasys Kupšys-Vanagas. Partizanams žinias apie sovietų valdžios ir jos represinių struktūrų veiklą ir planus rinko, suteikdavo nakvynę ir maistą Mikoliškių kaimo gyventojas Ignas Platakis[17].
Po karo mokinius vėl pasitiko Mikoliškių pradinė mokykla. Joje dirbo Magdalena Paulauskaitė, Bronė Mažionytė, Severina Malinauskaitė, Gediminas Galkis, Zena Supranavičienė, Emilija Kareckienė-Kundrotienė, Vida Petravičiūtė ir kitos mokytojos. 1963 m. mokykloje mokėsi 14 vaikų. Vėliau ji buvo uždaryta.
1960 m. atnaujinta Mikoliškių girininkijos veikla. Jos girininku daugiau kaip 15 metų išdirbo Jonas Mažonas, o 1987 m. tėvą pakeitė sūnus Romas Mažonas. Girininkija turėjo 1900 ha miškų, vidutiniškai per metus paruošdavo 6200 ktm medienos ir pagal šį rodiklį tarp 15-kos Kretingos miškų urėdijos girininkijų užėmė 3–4 vietą.[18].
Pokario metais Mikoliškiai tapo centrine Kretingos miško įmonių gamybinio susivienijimo gyvenviete.
Mikoliškių parapija pokario metais nuolatinio klebono neturėjo. Ją aptarnavo iš Gargždų atvykstantys kunigai. Tikintiesiems ne kartą teko susidurti su sovietų valdžios pareigūnų savivale. Ypač valdžia akylai sekė parapijiečius, kai čia klebonavo Gargždų bažnyčios vikaras Antanas Šeškevičius, už atsidavimą katalikų bažnyčiai ne kartą kalintas sovietų kalėjimuose. Bet kokios jo pastangos atnaujinti bažnyčios aplinką, rūpinimasis parapijiečių gerove sukeldavo Klaipėdos (Gargždų) ir Kretingos rajonųkomunistų partijos ir valdžios pareigūnų įniršį. Mikoliškių bažnyčia yra toli nuo jai priklausančių kaimų, todėl tikintiesiems kildavo daug keblumų ir nepatogumų norint nuvykti į pamaldas, nes tiek iš Kretingos, tiek iš Gargždų važiavę autobusai kursavo nepalankiu jiems laiku, o autobusų parkų vadovai nesutiko keisti esančių maršrutų. Nutarusi įsigyti autobusą, religinė bendruomenė 1982 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą, Maskvos valdžios institucijas, tačiau leidimo negavo. Pagaliau pavyko išsinuomoti autobusą, tačiau važiuojant į bažnyčią 1983 m. vasario 6 d. jį sustabdė Gargždųautoinspektoriai, tikinčiuosius išlaipino, iš vairuotojo atėmė kelionės lapą, vairuotojo pažymėjimą, o autobusą grąžino į Gargždus[19].
Teko vargo kelius minti tikintiesiems, kai jie nutarė pastatyti šventoriuje koplytėlę ir atnaujinti kryžių. 1982 m. spalio mėnesį pradėtą statyti koplytėlę Kretingos rajono valdžia įvertino kaip „savavalę statybą“ ir paliepė nugriauti, o naują kryžių į Mikoliškius vežančiam klebonui kelią vėl pastojo Gargždų autoinspektoriai, kurie paliepė jį nuvežti į Klaipėdos rajono milicijos skyrių. Šiūparių kaime apsilankę Klaipėdos rajono milicijos ir finansų skyriaus atstovai kryžių dirbusį meistrą J. Griušį nubaudė nemaža tam metui 10 rublių bauda.
Prieš sugriūnant sovietų imperijai, klebonui A. Šeškevičiui teko atlaikyti dar vieną ideologinį puolimą. Po garsaus pirmojo viešo Molotovo-Ribentropopakto pasmerkimo, kuriame 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie Adomo Mickevičiaus paminkloVilniuje dalyvavo ir Mikoliškių bažnyčios vargonininkas A. Bumbulis, Kretingos rajono komunistų partijos komiteto iniciatyva Kretingos miškų ūkio gamybinio susivienijimo Mikoliškių medienos sandėlio darbuotojai viešai pasmerkė klebono ir vargonininko veiklą[20].
Tačiau klebono ir parapijiečių pastangos nenuėjo vėjais. Šventoriuje buvo pastatytas naujas kryžius, kelios koplytėlės su šventųjų skulptūromis, sudarytos sąlygos tikintiesiems laiku atvykti į pamaldas.
1880 m. Mikoliškių dvaro valdų žemėlapyje randame ir daugiau gyvenviečių, kurių iki šių dienų neišliko. Į rytus nuo Medės Grikštų kaimo, dvaro žemės rytiniame pakraštyje buvo Nausėdų (Novosiolki) užusienis, kuriame buvo 5 vienkieminės sodybos. Į pietus nuo jo, ties riba su Mikoliškiais buvo Liutikų užusienis su 2 sodybomis, kuris XIX a. antrosios pusės kariniuose žemėlapiuose žymimas Liutekiškių vardu.
Šiaurės vakariniame dvaro žemių pakraštyje, ties riba su Žutautų kaimo žemėmis ir į vakarus nuo Kartenos kelio stovėjo dvi Šmigdžių užusienio, kuris taip pat žymimas kariniuose žemėlapiuose, sodybos.
Į rytus nuo Šmigdžių ir kelio Kartena-Gargždai, ties Žutautų kaimo riba plytėjo Pilkiškių ir Vilkiškių užusieniai. Pirmajame buvo 2, o kitame – 1 sodyba. Vėliau šių užusienių žemės buvo prijungtos prie Žutautų Medsėdžių kaimo.
Į vakarus nuo Medės Grikštų buvo Būdninkų vienkiemis, kuris XIX a. kariniuose žemėlapiuose vadinamas Būda.
Be to, XIX a. antrosios pusės žemėlapiuose tarp Medės Grikštų ir Baublių kaimų miške randame du vienas šalia kito buvusius vienkiemius – Šmilkiščius ir Kontautus, kurie po žemės reformos buvo prijungti prie Baublių kaimo.
Į pietus nuo Mikoliškių, prie Žvelsos ir jos intako Trumpės upelio buvo Trumpėnų kaimas, priklausęs tai Kartenos, tai Gargždų parapijai ir valsčiui. 1821–1826 m. Gargždų parapijos Trumpėnų kaime buvo 10 dūmų ir 71 gyventojas, 1830 m. – 12 dūmų ir 88 gyventojai, o 1839 m. – 11 dūmų ir 71 gyventojas. 1846 m. nurodoma, kad Kartenos parapijos Trumpėnų kaime yra jau 35 dūmai. XIX a. antroje pusėje kaimas priklausė Kartenos valsčiausMišučiųseniūnijai. Jo žemėje buvo pastatytas Trumpėnų dvaras, kurį tarpukariu valdė Eba Bergaitė. Po 1919 m. kaimas, kuriame buvo 5 sodybos ir 36 gyventojai, buvo priskirtas prie Gargždų valsčiaus Lapių seniūnijos, o pokario metais išnyko, susiliejo su Lapių kaimu ir buvo išbrauktas iš teritorinio-administracinio suskirstymo žinynų.
↑Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1939 m. Kaunas, 1938, p. 305
↑1941–1952 metų Lietuvos tremtiniai. Vilnius, 1993, t. 1, 1993, p. 435, 437, 442, 458, 459, 462, 464.
↑Stanislava Petraitienė. Brangi tylos kaina, Švyturys (Kretinga), 1966 08 02, Nr. 88, p. 3.
↑Stanislava Petraitienė. Išgirskite Mikoliškių girininkijos aidą, Švyturys (Kretinga), 2002 06 29, Nr. 51, p. 1.
↑Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, t. 7, p. 492–493.
↑Stanislava Petraitienė. Lyg purvinais batais… (Mikoliškių kaimo žmonės piktinasi rugpjūčio 23-osios išpuoliu Vilniuje), Švyturys (Kretinga), 1987 09 05, Nr. 107, p. 2.
↑Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, Vilnius, 1976, t. 2, p. 368.