M. Rosako namas (viešbutis „Centralinis“) XX a. pradžioje
Namą savo lėšomis pasistatė vokiečių kilmės panevėžietis verslininkas, ilgametis miesto Tarybos narys, filantropas Michaelis Rosakas (Michael Rossak) sklype, kurį jo tėvas, Juozas Rosakas, gavo iš miesto 1870 m. amžino činšo teisėmis.[1] Namas statytas 1888 m. vietoj seniau čia stovėjusių ir per gaisrą sudegusių pastatų.[2] 1889 m. M. Rosakas sklypą iš Savivaldybės nusipirko, o 1894 m. namą perstatė, padidino. Manoma, kad jį projektavo šveicarų architektas Jokūbas Fridrichas Lemanas. 1894 m. M. Rosakas gavo leidimą naujajame pastate įrengti viešbutį „Centralinis”. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą tai buvo vienas geriausių viešbučių Panevėžyje su 10 kambarių ir restoranu pastato antrame aukšte. Pirmame aukšte veikė parduotuvės, o trečiame buvo M. Rosako butas.[3]
1897 m. name gyveno ir dirbo latvių poetas Janis Rainis su žmona Aspazija. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių okupacinė valdžia name įrengė telefono, telegrafo ir radijo stotis. 1917 m. rudenį pakeliui į Rygą viešbutyje buvo apsistojęs vyriausiasis vokiečių kariuomenės vadas Rytų frontui generolas feldmaršalas Paulius fon Hindenburgas.[3]
Nepriklausomybės kovų metu 1919 m. kovo 27 d. name įsikūrė Panevėžio apskrities apsaugos būrio viršininko Jono Variakojo štabas. Tą pačią dieną virš pastato pirmąkart mieste iškelta Trispalvė.[3] Vėliavą J. Variakojui įteikė Katalikių moterų draugijos narės, vėliau ji buvo saugoma Karo muziejujeKaune. 1919 m. pastate veikė ir Panevėžio miesto komendantūra. Pirmuoju komendantu paskirtas vokiečių kilmės Pranas Puceris fon Miuleris, vėliau – Tadas Chodakauskas.[2]
1934 m. namo pirmame aukšte buvo 6 krautuvės, antrame – Panevėžio ūkininkų bankas, „Centralinis” viešbutis ir M. Rosako butas, trečiame – trys butai, du iš jų tušti. M. Rosakui mirus (1934 m. balandžio 9 d.), pagal jo testamentą, namas paliktas Panevėžio miestui, o grynas pelnas nuo jo dviejų namų (M. Rosakui priklausė ir medinis namas Moigio g. 5) skirtas neturtingiems šelpti.[4] M. Rosakas buvo palaidotas Panevėžio senosiose kapinėse.
1938 m. į pastatą persikėlė Panevėžio apylinkės teismas. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, namas įvertintas 237 000 rublių (vienas brangiausiai įvertintų pastatų mieste) ir nacionalizuotas.[2] Po karo jame kurį laiką veikė muzikos mokykla, o vėliau sovietmečiu pirmame aukšte įsikūrė restoranas „Seklyčia”. Šiuo metu pastate įsikūrusios įvairios įstaigos, pirmame aukšte veikia parduotuvės ir baras.[3]
Architektūra
Pastatas stačiakampio plano, dviejų aukštų su mezoninu ir mansarda. Stovi Laisvės aikštės šiaurės vakariniame kampe pagrindiniu pietiniu fasadu į aikštę. Stogas dvišlaitis, dengtas skarda. Sienos degto molio plytų mūro, tinkuotos, pamatas – lauko akmenų. Pietinis fasadas sudalintas piliastrais, papuoštas dantytomis ir profiliuotomis dekoratyvinėmis juostomis, profiliuotais pirmojo ir antrojo aukšto karnizais bei dantytu mansardinio aukšto karnizu. Fasado centre įrengtas aukštėjantis atikas dantytais stulpeliais.[1]
XX a. pirmoje pusėje rekonstruotas pastato pirmas aukštas, po Antrojo pasaulinio karo rytiniame fasade iškirsti du langai, apie 1960 m. šiauriniame fasade pristatyta dviejų aukštų laiptinė ir vieno aukšto priestatas, pakeisti langai.[1]
