Lietuvių šokėjai su tautiniais rūbais (LKKA tautinių šokių ansamblis „Rasa“)Tradicinį šokį atlieka apeiginio folkloro grupė Kūlgrinda
Lietuvių liaudies šokiai – lietuvių tautos meninės kūrybos dalis, tradicinės choreografijos palikimas, kurį sudaro lyriniai, buitiniai ar jumoristiniai šokiai, rateliai, ratu šokami žaidimai.[1] Didžioji jų dauguma skirta pasilinksminimams, tačiau yra ir įdomių apeiginių ratelių bei šokių, kurie siejami su kalendorinėmis, darbo ir vestuvių apeigomis. Daugelis jų yra paplitę visoje Lietuvoje, tačiau kiti būdingi tik tam tikruose etnografiniuose regionuose. Liaudies šokiais garsinamas savas kraštas, išreiškiamas tautos charakteris, istorija, tikėjimas, gyvenimo būdas, net supanti gamta.
Lietuvių liaudies šokius daugiausiai šoka moterys.[1] Vyrų šokių labai maža. Mišriuose grupiniuose šokiuose vyrai ir moterys yra lygūs partneriai. Šokama daugiau pilna pėda, nes taip lengviau šokti ant pievos ar žemės. Rankų judesių nedaug, dažniausiai jos ant klubų ar prilaikančios ilgą sijoną. Šokio tempas kartais greitokas, bet niekada nepereinantis į šėlimą. Šokiuose atsispindi žemdirbių tautos santūrus charakteris. Liaudies šokiai dažnai glaudžiai rišasi su daina, muzika, šokio apranga, papročiais.
Istorija
Seniausios rašytinės žinios apie baltų genčių apeigų šokius pasiekia mus iš įvairių keliautojų, pradedant X a.[2] Spėjama, kad seniausia šokio forma buvo religinių apeigų kilmės.[2] Tai buvo ėjimas grandine, laukų ir šventų vietų apvaikščiojimas, ritmiškas pašokimas ar pritūpimas pagal dainuojamą dainą, naudojant įvairius atitinkamo ritualo įrankius (gėles, duoną, gėrimą, ugnį, smilkalus). Pati aukojimo funkcija sudarė religinį šokį. Ilgainiui apeigos vis labiau prarado religinę prasmę ir per papročius tapo pasilinksminimu. Šių šokių pobūdis derinosi su žemdirbio gyvenimo ciklu. Įvairių darbų pabaigtuvių, šeimos gyvenimo įvykių ir švenčių proga buvo šokami atitinkami šokiai. Pvz. kalėdiniai: „Jievaro tiltas”; Joninių: „Blezdingėlė”,„Sukčius”; rugiapjūtės: „Rugeliai”, „Kubilas”; vestuvių: „Sadutė”, „Marčios šokis” ir kt.
Ilgainiui tradiciniai papročių šokiai ėmė keistis kitų tautų šokių įtakoje.[2] Pvz. XVIII a. pradžioje menuetas, polonezas, kadrilis davė pradžią atsirasti tokiems šokiams kaip „Jonkelis”, „Gyvataras”, „Žiogelis”, „Kepurinė”, „Šustas” ir t. t. XIX a. paplitusi polka tapo lietuvių liaudies šokių pagrindu. Pvz. „Suktinis”, „Klumpakojis”, „Noriu miego” ir kt.
XX a. pradžioje, tautinei sąmonei ir sąvokai ryškėjant, atsirado noras ir reikalas nusikratyti svetimybėmis, pasirodyti savu folkloru.[2] Nepriklausomybės metais kūno kultūros mokytojai rinko senuosius liaudies šokius, žaidimus, dainas, juos sustilizavo, atkūrė. Paruošę 16 šokėjų, dalyvavo sporto švenčių tautinių šokių varžybose. 1935 m. tarptautinėje parodoje Londone pašokti „Kubilas”, „Blezdingėlė” ir „Kepurinė” sukėlė nepaprastą pasisekimą.[2]1937 m. birželio 29 d. Kaune „Jaunosios Lietuvos” surengta šventė laikoma pirmąja šokių švente. Joje 448 šokėjai, atrinkti iš įvairių Lietuvos vietovių, pagal bendrą aikštės brėžinį pašoko keletą tautinių šokių.[3] Tarpukaryje liaudies šokiai buvo pristatomi Dzūkijoje vykusiose Senovės dienose.
Senesnės kilmės liaudies šokiams daugiausia būdavo pritariama dainuojant, o nuo XIX a. vidurio atsirado instrumentinis pritarimas. Nemaža dalis liaudies šokių turi dainuojamuosius posmus. Tai įrodo, kad jie atsirado iš žaidimų. Seniesiems šokiams būdingas ramus, lėtas tempas, nesudėtingas, vaikščiojamojo pobūdžio žingsnis. Vėliau pradėta šokti greitesnio tempo šokius. Šokiams pritarti buvo kviečiami muzikantai, grojantys armonika, smuiku, būgneliu.
Pastaruoju metu tradiciniai liaudies šokiai stilizuojami, perkuriami ir pritaikomi scenai. Sceniniam liaudies šokiui yra skirti ir sceniniai rūbai, kurie šiek tiek skiriasi nuo tautinių, pvz., šokėjų sijonai dažnai būna patrumpinti, kad būtų patogiau šokti.
Sceninius liaudies šokius ir jų kompozicijas, be kurių neapseina didžiausios šventės, kūrė Juozas Lingys („Lenciūgėlis“ (1943), „Malūnėlis“ (1944), „Sadutė“ (1946), „Jievaro tiltas“, „Džigūnas“, „Blezdingėlė“ (visi 1947), „Gaidys“ (1948), „Kupolinis“, „Rusnietis“ (abu 1968), „Šventinė polka“ (1973)), Juozas Gudavičius („Klumpakojis“ (1951), „Rezginėlė“ (1955), „Skepetinė“ (1963), „Viliotinis“ (1968) ir kt.), Marija Baronaitė (prisidėjo kuriant sceninius šokius „Kepurinę“, „Blezdingėlę“, „Šustą“, „Sukčių“ ir kt.; žymiausias šokis „Kalvelis“ (1936)).[4]
Liaudies šokiai Lietuvos regionuose
Aukštaitija garsėja rateliais. Netgi dainos yra virtusios rateliais. Jie nesudėtingi, dviejų dalių, kur pirmoje einama ratu, o antroje sukamasi už parankių ar pinamas žilvitis („Skrenda gegutė“, „Augo liepa“), kartais įvairiais būdais supinama grandinėlė („Kas darži“). Taip pat čia paplitę nelietuviškos kilmės šokiai – „Krakoviakas“, „Lezginka“, ,,Vengierka“ ir kiti.[5]
Suvalkija žinoma linijiniais rateliais („Simas mano dėdė“). Yra ir žaidybinių ratelių, kur iliustruojamas tekstas („Tupi žvirblis pabaryje“). Neįmantrūs vietinės kilmės šokiai: „Ciceliukė Marceliukė“, „Kubilas“, „Pipiras“.[5]
Senoji apeiginė choreografija geriausiai pristatoma Dzūkijoje. Ji siejasi su Kalėdų laikotarpiu ir vestuvinėmis apeigomis („Aš motulai pašoksiu“). Dzūkiški šokiai yra „Melnykas“, ,,Suktinukas“, „Tancius“ bei nevietinės kilmės – „Karobuška“, „Čerkesas“.[5]
Daugiausiai šokių sukurta Žemaitijoje. Žemaitiški šokiai paprastai nebuvo šokami kituose regionuose – „Lakišius“, „Lestingis“, „Marcelė“, „Vajaunas“, „Vokietuks“, „Jonkelis“, „Uolinderis“, „Šeinas“, „Galiopas“, „Grečenikė“ ir kiti.[5]
Tautinių šokių ansambliai ir kolektyvai
Lietuvių liaudies šokius šoka žymiausi Lietuvoje tautinių dainų ir šokių kolektyvai:
