Lieporių senovinė gyvenvietė, Lieporių I gyvenvietė – archeologinė gyvenvietė Šiaulių miesto pietinėje dalyje, į vakarus nuo kelio Šiauliai–Kelmė, ant kalvelės, tarp Vijolės ir Šventupio upelių, tarp buv. Lieporių kaimo ir Gytarių gyvenamojo mikrorajono.
Aptikta 1983 m., 1992–2006 m. gyvenvietę tyrė Šiaulių Aušros muziejus (archeologė Birutė Salatkienė). Aptikti trys kultūros horizontai, priskiriami akmens amžiui, senajam ir viduriniam geležies amžiui. Gyvenvietės radiniai rodo, kad jos gyventojai vertėsi geležies lydymu. Aptikta geležies rūdos kasimo duobių, kai kuriose jų iškasta geležies rūda buvo apdeginama, rasta degėsių. Taip pat rasta šulinių ir medinis klojinys, kurie buvo naudojami geležiai sodrinti, židinių, kalvio žaizdras, metalo lydymo krosnelių (rudnių) ar jų liekanų, daug gargažių.[1] Kai kurių šulinių šonai sutvirtinti skeltomis ir tašytomis medinėmis lentomis. 1995–1997 m. tirto šulinio 2 m gylyje aptikta 1,8 m ilgio ir 0,8 m pločio (išliko tik 80–90 cm aukščio apatinė dalis) medinė konstrukcija. Šulinio viduje rasti 4 liepų žievės kibirėliai.[2] Tarp dviejų šulinių aptiktas medžio lentų klojinys su nuolydžiu į pietų pusę, kurio gale buvo 7 m ilgio ir 3,4 m pločio duobė. Manoma, šis įrenginys taip pat naudotas geležies rūdai sodrinti.
Gyvenvietėje dar rasta akmeninių trintuvų (naudoti nukaltiems geležies dirbiniams šlifuoti), grublėtu ir lygiu (puoštu gnaibytu raštu) paviršiumi keramikos, medinių pastatų liekanų. Manoma, gyvenvietė apleista po VIII a. pradžios gaisro. Tai rodo ir VIII a. pradžia datuojami vėlyviausi gretimo Lieporių kapinyno kapai.[3]