1960 m. įstojo į Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakultetą, kurį 1965 m. baigė ir įgijo ekonomistės specialybę. 1970–1971 m. studijavo šio fakulteto aspirantūroje. 1971 m. apgynė ekonomikos mokslų kandidatės disertaciją. 1986 m. apgynė ekonomikos mokslų daktarės disertaciją.
1964–1965 m. dirbo Vilniaus namų statybos kombinate ekonomiste. 1965–1986 m. – Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakulteto dėstytoja, vyresnioji dėstytoja, nuo 1978 m. – docentė. 1981–1986 m. dirbo mokslinį darbą Vengrijos universitetuose, 1982–1983, 1986, 1988 m. – VFR universitetuose. 1982–1983 m. jai paskirta A. von Humboldto fondo (VFR) stipendija. 1986–1988 m. – Lietuvos žemės ūkio ekonomikos instituto direktoriaus pavaduotoja mokslui, 1988–1989 m. – Liaudies ūkio vadovaujančių darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo instituto rektorė.
1991–1994 m. – Europos politinių studijų centro konsultacinės tarybos narė, 1993–1996 m. – Tarptautinio ekonominių reformų ir bendradarbiavimo komiteto Bonoje narė. Nuo 1994 m. – Baltijos moterų krepšinio lygos prezidentė. Nuo 1995 m. – Moterų–pasaulio lyderių tarybos (prie Harvardo universiteto, JAV) narė. Nuo 1998 m. – Parlamentarų–lyderių fondo valdybos narė. Nuo 1999 m. – Tarptautinės informatizacijos akademijos akademikė, nuo 2001 m. – Tarptautinės vadovavimo akademijos tikroji narė. Europos moterų organizacijų matronato narė. Nuo 2001 m. – Lietuvos moterų futbolo asociacijos prezidentė. Nuo 2002 m. Jungtinių tautų vaikų fondo (UNICEF) Lietuvos nacionalinio komiteto valdybos pirmininkė.
Nuo 1991 m. – Lietuvos–Europos instituto, visuomeninės mokslinės ne pelno organizacijos, prezidentė. Nuo 1992 m. – Lietuvos moterų asociacijos prezidentė. Nuo 1998 m. – Ekonominės strategijos ekspertų tarybos koordinatorė, dirba makroekonomikos srityje. Nuo 1998 m. – Ekonomistų klubo prezidentė. 1996–2001 m. dirbo nepagrindinėje darbovietėje – Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorė.
1996–2000 m. Seimo narė, išrinkta Molėtų–Švenčionių rinkimų apygardoje Nr. 54. Kandidate į Seimą 1996 m. iškėlė Lietuvos moterų partija. Seime dirbo Ekonomikos komitete, buvo Nepriklausomos frakcijos seniūnė. 1997–1998 m. – Molėtų rajono savivaldybės tarybos narė.
2012 m. vasarį, per gimtadienį, K. Prunskienę ištiko insultas. Nuo to laiko ji nebedalyvavo visuomeniniame šalies gyvenime. 2019 m. pab. duomenimis, K. Prunskienė judėjo neįgaliojo vežimėlyje, buvo slaugoma šeimos narių sodyboje Švenčionių rajone.[3][4]
Veikla atkuriant Lietuvos nepriklausomybę
Susitikimas su JAV prezidentu Dž. Bušu Vašingtone 1990 m.
Aktyvią politinę veiklą pradėjo 1988 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narė, antra pagal balsų skaičių išrinkta į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Tarybą (Romualdas Ozolas – 193 balsai, Kazimira Prunskienė – 192 balsai, Vytautas Landsbergis – 187 balsai), Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto signatarė, 1990–1992 m. – Lietuvos Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatė. 1990–1991 m. – pirmoji po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Respublikos Vyriausybės Ministrė Pirmininkė. Pirmoji vyriausybė, kaip vykdomoji valdžia, turėjo atlikti realius nepriklausomybės atkūrimo ir ekonomikos pertvarkymo darbus. Aukščiausiai (3,2 karto) kainos pakeltos 1991 m. sausio 8 d., tuomet, protestus prie vyriausybės suorganizavo pučistų ir nepriklausomybės priešininkų organizacija „Jedinstvo“, iškilus realiai Lietuvos demokratijos ir suverenumo grėsmei K. Prunskienė iš vyriausybės vadovės pareigų atsistatydino. Prieštaringai vertinamame interviu su žurnaliste Laima Pangonyte (taip pat ir savo biografinėse knygose), Prunskienė teigė, esą taip pasielgė siekdama politinio stabilumo, nes ginčai su V. Landsbergio remiamais politikais peržengę ribas.[reikalingas šaltinis]
1990 m. pirmoji susitiko su JAV prezidentu Dž. H. Bušu, Didžiosios Britanijos premjere M. Tetčer, Prancūzijos prezidentu F. Miteranu, Vokietijos kancleriu H. Koliu. Po šių susitikimų M. Gorbačiovas buvo priverstas derėtis su Lietuva. Už politinę veiklą atkuriant Lietuvos nepriklausomybę apdovanota Romoje Minervos prizu.[reikalingas šaltinis]
Partinė veikla
1980 m. – 1990 m. kovo 10 d. – SSKP narė. 1995 m. – viena iš Lietuvos moterų partijos steigėjų. Nuo 1995 m. vasario 25 d. iki 1998 m. – šios partijos pirmininkė. 1998 m. perrinkta atsinaujinusios ir pavadinimą pakoregavusios Naujosios demokratijos/Moterų partijos pirmininke. Nuo 2000 m., pakeitus partijos pavadinimą, – Naujosios demokratijos partijos pirmininkė. 2001 m. susijungus Naujosios demokratijos partijai ir Lietuvos valstiečių partijai išrinkta Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos pirmininke.
2005 m. įvykusiame Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos suvažiavime, nutarta pasivadinti Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga. Kazimira Prunskienė išrinkta partijos pirmininke. 2008 m. Seimo rinkimai partijai buvo nesėmingai – partija neįveikė 5 % barjero, o vienmandatėse apygardose gautos trys vietos Seime. 2009 m. gegužę K. Prunskienė nusprendė kaip nepriklausoma kandidatė balotiruotis 2009 m. LR Prezidento rinkimuose ir atsisakė antrąkart kandidatuoti į partijos vadovo postą. Labai nesėkmingi partijai buvo 2009 m. Europos Parlamento rinkimai – partija kandidatuodama be buvusios lyderės surinko tik 1,87 % balsų. 2009 m. liepos 8 d. buvusi partijos lyderė K. Prunskienė parašė pareiškimą dėl išstojimo iš LVLS.[5] Savo pareiškime LVLS tarybai K. Prunskienė kritikavo partijos pavadinimą ir stiprėjantį apsiribojimą vienos visuomenės grupės-žemdirbių atstovavimu ar net vienos šios grupės dalies ūkiniais–komerciniais interesais. Taip pat K. Prunskienei esą nepriimtina „tiek dabartinė atšiauri atmosfera partijoje, tiek ir veidmainystė rinkėjų atžvilgiu“.[reikalingas šaltinis]
2009 m. gruodžio 5 d. Vilniuje K. Prunskienė įsteigė naują partiją – Lietuvos Liaudies Sąjūdį (LLS). Sąjūdžio pirmininkė vieną iš daugelio naujos partijos tikslų įvardijo „palankiai atsisukti į Rusiją, Kazachstaną ar Baltarusiją“.[6] Tuo tarpu 2010 m. vasario 4 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsisakė registruoti šią partiją dėl to, kad partijos įstatuose nebuvo apibrėžta valdymo organų rinkimų tvarka, nesuderintos sąvokos ir pan.[7]
2010 m. balandžio 20 d. jos nauja partija buvo sėkmingai įregistruota dabartiniu pavadinimu Lietuvos Liaudies Partija (LLP).
Kritika dėl KGB
1992 m. rugsėjo 14 d. Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų kolegija priėmė sprendimą, pripažinusį, kad Kazimira Prunskienė „sąmoningai bendradarbiavo su KGB“.[reikalingas šaltinis] Tačiau 2003 m. gegužės 15 d. Vilniaus apygardos teismas uždarame posėdyje šį sprendimą panaikino.[reikalingas šaltinis] Kazimira Prunskienė oficialiai teigė, jog nuolat prieš įvairius rinkimus metamas KGB šešėlis yra politinis susidorojimas, o 1992 m. teismui esą ji nebuvo pasiruošusi ir nesurinko reikiamų įrodymų. K. Prunskienė teigė sieksianti 2003 m. bylos paviešinimo, nes esą ten yra neginčijamų įrodymų ją nebendradarbiavus su sovietinėmis saugumo struktūromis.[reikalingas šaltinis]
