Justas Paleckis (1899 m. sausio 22 d. Telšiuose – 1980 m. sausio 26 d. Vilniuje) – Lietuvos žurnalistas ir politikas, laikinasis okupuotos Lietuvos prezidentas, aktyviai prisidėjo įvedant tarybinę santvarką Lietuvoje.[1]
1938 m. kovą J. Paleckis Valstybės teatro fojė, pasibaigus spektaklio „Samsonas ir Dalila“ antrajai daliai, surengė prieš Lietuvos valdžią nukreiptą vienišą protestą, kurio metu ragino nuversti „fašistinį režimą“. J. Paleckiui baigus kalbėti jį iš salės išsivedė du policijos pareigūnai, tačiau po poros valandų paleido nepateikus jokių kaltinimų.
Kitą didesnį protesto mitingą J. Paleckis suorganizavo prie Prezidentūros sodelio, kai po Vilniaus grąžinimo Lietuvai 1939 m. ragino susirinkusiuosius vykti padėkoti TSRS prie pastarosios ambasados. Šį kartą niekas iš protesto dalyvių sulaikyti nebuvo. Tą pačią dieną Paleckis sulaikytas po kito mitingo prie sunkiųjų darbų kalėjimo, areštuotas trims paroms, o vėliau išsiunčiamas į Dimitravo priverčiamojo darbo stovyklą. 1939 m. gruodį paleidžiamas su sąlyga, kad išvyks iš Lietuvos. Išvyko į Latviją, tačiau po mėnesio gavo leidimą grįžti į Kėdainių apskritį.
1940 m. okupavus Lietuvą TSRS valdžios valia paskirtas Lietuvos Respublikos premjeru, o A. Merkiui atsistatydinus – prezidentu, nors toks paskyrimas prieštaravo Lietuvos Respublikos konstitucijai. 1940 m. liepą oficialiai įstojo į komunistų partiją. 1940 m. liepos 16 d. kartu su Mečislovu Gedvilu sankcionavo ministro pirmininko A. Merkio bei užsienio reikalų ministro J. Urbšio bei jų šeimų ištrėmimą.[5]
