Karališkasis kolonijinių pajėgų korpusas

Nuopelnų žvaigždės Italijos kolonijų kariškiams čiabuviams medalio juostelė.

Karališkasis kolonijinių pajėgų korpusas (it. Regio Corpo Truppe Coloniali) – Italijos karalystės ginkluotųjų pajėgų korpusas, kurį sudarė visos Italijos kolonijinės pajėgos Afrikoje iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Struktūra

Pradėjusi kolonijinius užkariavimus Italijos karalystė ėmė kurti kolonijinius dalinius iš vietinių kolonijų gyventojų. Pagrindinės Karališkojo kolonijinių pajėgų korpuso dalys buvo:

Šiaurės Afrika:^[1] – libų kariuomenė, kurią sudarė Libijos meharistai, savarai ir spahiai.^[2]
Eritrėja:^[3] Eritrėjiečių kariuomenė, daugiausia Eritrėjos askariai.
Somalis:^[4] Somalių kariuomenė, kurioje buvo Karališkasis Somalio kolonijinių pajėgų korpusas, dubatai ir Somalio zaptijai.
Rytų Afrika: Etiopijos kariuomenė (po 1937 m.), į kurios sudėtį įėjo Amedeo Guillet vadovauta Gruppo_Bande_Amhara.

Visos šie kariniai vienetai buvo reorganizuoti 4-tą dešimtmetį, bet veikė iki 1943 m., kai Italija buvo Sąjungininkų sutriuškinta.

Libų parašiutininkai iš 1-osios Libijos divizijos „Sibelle“

Struktūra po 1936 m.

4-to dešimtmečio viduryje Italijos kariuomenė ėmė modernizuoti savo kolonijinius dalinius. Užkariaujant Etiopiją 1936 m. ir Antrojo pasaulinio karo pradžioje Italija suformavo kelias pėstininkų divizijas, kurių kariai buvo vietiniai:

Libijoje – Italijos Libijos kolonijinė divizija, 1-oji Libijos divizija „Sibelle“, 2-oji Libijos divizija „Pescatori“.
Eritrėjoje – 1-oji ir 2-oji Eritrėjos divizijos.
Somalyje – 101-oji ir 102-oji Somalio divizijos.

Tais metais buvo suformuotos ir kitokios dalys, sudarytos iš kolonijinių kareivių, pvz., Malečio grupė (Raggruppamento Maletti), Libų parašiutininkai| (Ascari del Cielo) ir Italijos Afrikos policija.

Istorija

Korpuso daliniai veikė visuose Afrikos frontuose, kur kariavo Italija: Pirmajame Italijos-Etiopijos kare, Italijos-Turkijos kare, Antrajame Italijos-Etiopijos kare, Antrajame pasauliniame kare. Kolonijiniai kareiviai kaudavosi narsiai, kai kuriais atvejais, pvz., Eritrėjos askariai, buvo didvyriškumo pavyzdžiai.

„Išskyrus vokiečių parašiutininkų diviziją Italijoje ir japonus Birmoje, jokie priešai, su kuriais kovėsi britų ir indų pajėgos,nesikovė taip narsiai kaip tie Savojos batalionai Kerene (Eritrėja). Tačiau kolonijinės pajėgos, iki buvo palaužtos pabaigoje, narsiai kovėsi kupini pasiryžimo. Jų ištikimumas liudijo Italijos administracijos ir karinio parengimo Eritrėjoje efektyvumą.“^[5]

Kolonijinėms pajėgoms vadovavo italai karininkai ir puskarininkiai, o kareiviai būdavo verbuojami Italijos kolonijose. Nedaug jų būdavo užverbuoti kaimyniniame Jemene.

1940 m. Italijos kolonijose Italijos karališkoji armija turėjo 256 tūkst. askarių. Iš jų 182 tūkst. buvo užverbuoti Italijos Rytų Afrikoje (Eritrėja, Somalis, Etiopija), o 74 tūkst. – Libijoje.