Kalbų sąjunga

Kalbų sąjunga (vok. Sprachbund) – kalbų grupė, kuri dėl geografinio artumo ir kalbų kontaktų pasižymi bendrais bruožais. Tokios kalbos gali būti negiminingos arba susijusios tolimos giminystės ryšiais. Kai kalbų giminingumas neaiškus, dėl kalbų sąjungos atsiradusios ypatybės gali klaidinti nustatant kalbų giminingumą. Kalbų sąjungos ypatybės būdingos tam tikro arealo kalboms.

Istorija

1904 m. Janas Boduenas de Kurtenė savo straipsnyje pabrėžė būtinybę skirti dėl kalbų giminingumo turimus panašumus ir atsiradusiuosius dėl kalbų sąveikos, dėl jų kontaktų.[1][2] 1923 m. Nikolajus Trubeckojus išspausdino straipsnį, kuriame įvedė rusišką terminą языковой союз (jazykovoi sojuz 'kalbų sąjunga').[3] 1928 m., vykstant pirmajam Tarptautiniam kalbininkų kongresui, jis publikavo straipsnį, kuriame vartojo vokišką rusiško termino vertinį Sprachbund. Terminas apibrėžė kalbų grupę, pasižyminčią sintaksės, morfologinės struktūros, kultūrinės leksikos ir garsų panašumais, tačiau neturinčią sistemingų garsų atitikmenų, bendros bazinės morfologijos arba bendros bazinės leksikos.[4][2]Vėliau tyrėjai, pradedant Trubeckojaus kolega R. Jakobsonu,[5][6] sumažino reikalavimus panašumams visose keturiose Trubeckojaus numatytose srityse.[7][8][9]

Pavyzdžiai

Balkanai

Arealinės sąveikos idėja paprastai priskiriama slovėnų kalbininkui Jernejui Kapitarui, kuris 1830 m. albanų, bulgarų ir rumunų kalbas aprašė kaip darančias „nur eine Sprachform ... mit dreierlei Sprachmaterie“ įspūdį,[10] tai yra, anot V. Frydmano, kaip turinčias „vieną gramatiką su trimis žodynais“.[11][12] Į Balkanų kalbų sąjungą įeina albanų, rumunų, pietų slavų kalbos (bulgarų, makedonų ir mažesniu mastu serbų-kroatų), graikų, Balkanų turkų ir čigonų. Visos kalbos, išskyrus vieną, priklauso indoeuropiečių kalboms, tačiau labai skirtingoms šakoms; turkų kalba priklauso tiurkų kalboms. Vis dėlto šios kalbos dėl sąveikos pasižymi kai kuriais bendrais bruožais, pavyzdžiui, nėra bendraties, panašiai sudaromas būsimasis laikas ir kt. Šios ypatybės nesutinkamos kitose kalbose, kurios šiaip jau yra artimai giminingos, sakykime, tokių ypatybių nėra rumunų kalbai artimose kitose romanų kalbose arba bulgarų ir makedonų kalbų giminaitėse kitose slavų (lenkų, rusų) kalbose.[8][12]

Indijos subkontinentas

Klasikiniame 1956 metų straipsnyje „Indija kaip kalbinis arealas“ M. Emeno kalbų sąjungos koncepcijai padėjo pamatus. Šiame straipsnyje M. Emeno pastebi, kad subkontinentinės dravidų ir indoarijų kalbos pasižymi tam tikrais bruožais, kurie yra ne paveldėti iš to paties šaltinio, o priklauso arealinėms ypatybėms, susidariusioms dėl ilgalaikių kontaktų. Tokioms ypatybėms priklauso retrofleksiniai priebalsiai, žodžių „aidas“ (kaip liet. kiškis – piškis), SOV (veiksnys – papildinys – tarinys) žodžių tvarka, diskurso žymikliai ir netiesioginė nuosaka.[13]

M. Emeno apibrėžė veiksnius, dėl kurių amžių bėgyje Indijos kalbos ir kultūros liejosi, sudarydamos integruotą keturių skirtingų kalbų šeimų – indoarijų, dravidų, mundų ir tibetiečių-mianmariečių – struktūrinę mozaiką. Ši koncepcija moksliškai pagrindė ir paaiškino Indijos gyventojų, turinčių neabejotinai skirtingas kalbines ir kultūrines ištakas, kilmę. Papildyta tolimesniais jo tyrimais, ši sritis dabar yra tapusi pagrindiniu kalbų kontaktų ir sąveikos tyrimų lauku.[8][14][15]

Žemyninė Pietryčių Azija

Žemyninės Pietryčių Azijos lingvistinis arealas paviršutinio kalbų panašumo atžvilgiu yra viena iš dramatiškiausių kalbinių sričių, ankstesni tyrėjai netgi bandė visas šias kalbas jungti į vieną šeimą, nors dabar nustatyta, kad šio regiono kalbos priklauso keletui nesusijusių kalbų šeimų. Arealas driekiasi nuo Tailando iki Kinijos ir jame kalbama kinų-tibetiečių, hmongų-mienų, tajų-kadajų, austronezinėmis (atstovaujamomis čamų kalbos) ir autroazinėmis kalbomis.[16]

Gretimos šių kalbų šeimų kalbos, nors laikomos negiminingomis, dažnai pasižymi panašiomis ypatybėmis, kurios, kaip manoma, persidavė dėl sąveikos. Gerai žinomas pavyzdys yra tonų sistemos kinų (kinų-tibetiečių), hmongų-mienų, tajų (kadajų) ir vietnamiečių (monų-khmerų) kalbose. Daugelis šių kalbų išėjo ankstesnę trijų tonų daugumoje skiemenų stadiją (tačiau neskiriančią tonų uždaruosiuose, besibaigiančiuose sprogstamaisiais priebalsiais, skiemenyse), tada, išnykus skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių skirtumui, įvyko tono lūžis, ir kaip kompensacija tonų skaičius padvigubėjo. Šie panašumai klaidino klasifikuojant kalbas, kol 1954 m. A. Ž. Odrikuras atskleidė, kad tonas nėra nekintamas požymis, ir, pavyzdžiui, vietnamiečių tonai kitose monų-khmerų kalbose atitinka tam tikrus galinius priebalsius, tad A. Ž. Odrikuras padarė prielaidą, kad tonai kitose kalbose irgi yra panašios kilmės.[16]

Panašiai negiminingos khmerų (monų-khmerų ), čamų (austronezinė ) ir lao (kadajų) kalbos turi beveik vienodą balsių sistemą. Dauguma šio arealo kalbų yra izoliacinio (arba analitinio) tipo ir pasižymi daugiausia vienskiemenėmis morfemomis, labai ribota kaityba ir menka afiksų vartosena, nors daliai monų-khmerų kalbų būdingi darybiniai afiksai. Iš bendrų sintaksės ypatybių minėtini klasifikatoriai, OV (papildinys – tarinys) žodžių tvarka bei eiliškumas tema-rema, tačiau visais atvejais vienoje ar keliose kalbų šeimose pasitaiko išimčių.[16]

Šiaurės Rytų Azija

Kai kurie kalbininkai, pavyzdžiui, M. Kastrenas, G. J. Ramstedtas, N. Popas ir P. Altas, iškėlė prielaidą, kad mongolų, tiurkų ir tungūzų-mandžiūrų kalbų šeimos, vartojamos Azijoje (ir nedidelė kalbų dalis Europoje), yra genetiškai giminingos ir jas pavadino prieštaringai vertinama Altajaus kalbų šeima. Korėjiečių ir japonų kalbos kai kurių kalbininkų, pavyzdžiui, V. Dž. Astono, Šosaburo Kanazavos, S. Martino bei S. Starostino, hipotetiškai laikomos giminingomis ir kartais taip pat įtraukiamos į vadinamąją Altajaus kalbų šeimą. Pastarąją hipotezę palaikė R. Mileris, Dž. Strytas ir K. Mengesas, o Dž. Klosonas, G. Diorferis, J. Janhunenas, S. Džordžas ir kiti šią idėją ginčijo arba atmetė. Dažnai vadinamųjų Altajaus kalbų panašumai, sakykime, balsių harmonija ir agliutinavimas, aiškinami kaip arealinės sąveikos rezultatas.[17]

Išnašos

  1. ↑ de Courtenay, Jan Baudouin (1904), "Jazykoznanie", in Brokhaus, F.A. & Efron, I.A., Enciklopedičeskij slovarʹ, 31 
  2. ↑ 2,0 2,1 Chirikba, Viacheslav A. (2008), "The problem of the Caucasian Sprachbund", in Muysken, Pieter, From linguistic areas to areal linguistics, Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins, p. 25–94, ISBN 978-90-272-3100-0 
  3. ↑ Trubetzkoy, Nikolai S. (1923), "Vavilonskaja bašnja i smešenie jazykov", Evrazijskij vremennik 3: 107–124 
  4. ↑ Trubetzkoy, Nikolai S. (1930), "Proposition 16. Über den Sprachbund", Actes du premier congrès international des linguistes à la Haye, du 10-15 avril 1928, Leiden: A. W. Sijthoff, p. 17–18 
  5. ↑ Jakobson, Roman (1931), "Über die phonologischen Sprachbünde", Travaux du cercle linguistique de Prague 4: 234–240  reprinted in R. Jakobson: Selected writings, vol. 1: Phonological Studies. The Hague: Mouton de Gruyter, 1971, pp. 137–148.
  6. ↑ Jakobson, Roman (1938), "Sur la théorie des affinités phonologiques entre les langues", Actes du quatrième congrès international de linguistes tenu à Copenhague du 27 aout au 1er septembre, 1936, New York: Kraus Reprints, p. 351–365 
  7. ↑ Tuite, Kevin (1999), "The myth of the Caucasian Sprachbund: The case of ergativity", Lingua 108(1): 1–29, doi:10.1016/S0024-3841(98)00037-0 
  8. ↑ 8,0 8,1 8,2 Thomason, Sarah (2000), "Linguistic areas and language history", in Gilbers, Dicky; Nerbonne, John & Schaeken, Jos, Languages in Contact, Amsterdam: Rodopi, p. 311–327, ISBN 978-90-420-1322-3 
  9. ↑ Campbell, Lyle (2002), "Areal Linguistics: a Closer Scrutiny", 5th NWCL International Conference: Linguistic Areas, Convergence, and Language Change  Archyvuota kopija 2012-03-13 iš Wayback Machine projekto.
  10. ↑ Jernej K. Kopitar, “Albanische, walachische und bulgarische Sprache”, Wiener Jahrbücher der Literatur 46 (1830): 59–106.
  11. ↑ Friedman, Victor A. (1997), "One Grammar, Three Lexicons: Ideological Overtones and Underpinnings in the Balkan Sprachbund", Papers from the 33rd Regional Meeting of the Chicago Linguistic Society, Chicago Linguistic Society 
  12. ↑ 12,0 12,1 Friedman, Victor A. (2000), "After 170 years of Balkan Linguistics: Whither the Millennium?", Mediterranean Language Review 12: 1–15 
  13. ↑ Emeneau, Murray (1956), "India as a Linguistic Area", Language 32(1): 3–16, doi:10.2307/410649 
  14. ↑ Emeneau, Murray & Dil, Anwar (1980), Language and Linguistic Area: Essays by Murray B. Emeneau, Palo Alto: Stanford University Press, ISBN 978-0-8047-1047-3 
  15. ↑ Thomason, Sarah Grey (2001), Language contact, Edinburgh University Press, p. 114–117, ISBN 978-0-7486-0719-8 
  16. ↑ 16,0 16,1 16,2 Enfield, N.J. (2005), "Areal Linguistics and Mainland Southeast Asia", Annual Review of Anthropology 34(1): 181–206, doi:10.1146/annurev.anthro.34.081804.120406 
  17. ↑ Schönig, Claus (2003), "Turko-Mongolic Relations", in Janhunen, Juha, The Mongolic Languages, London: Routledge, p. 403–419, ISBN 978-0-7007-1133-8 

Strategi Solo vs Squad di Free Fire: Cara Menang Mudah!