Balzaminio kėnio (Abies balsamea) viršūnė su bręstančiais kankorėžiais palei Meipl Ridžo taką (Maple Ridge Trail) maždaug 1127 m aukštyje virš jūros lygio, vakariniuose Mansfildo kalno šlaituose, esančiuose Mount Mansfield valstybiniame miške prie Stou, Lamoilo apygardoje, Vermonte (JAV).
Tiesiakamieniai medžiai, priklausomai nuo rūšies, užauga iki 10–91 m aukščio, o kamieno skersmuo nuo 0,5 iki 3,8 m storio. Aukščiausi yra kvapieji kėniai (Abies procera), kaliforniniai kėniai (Abies grandis var. grandis), kaukaziniai kėniai (Abies nordmanniana). Praeityje buvo žinomas 99,06 m aukščio kvapusis kėnis, kurį sunaikino 1980 m. gegužės 18 d. galingai išsiveržęs Šv. Elenos kalnougnikalnis[1]. Vegetuoja nuo 150 iki 500–800 metų, vieni trumpiausiai sibiriniai kėniai (Abies sibirica), vieni ilgiausiai purpuriniai kėniai (Abies amabilis).
Apibūdinimas
Lajakūgiška ir tanki. Mediena balta, minkšta, naudojama statybose, popieriaus ir pakuočių gamyboje. Iš spyglių ir jaunų ūglių gaminamas kėnių aliejus, iš kai kurių kėnių rūšių – balzamas.[2]
Sprendžiant pagal Butėnų parastratotipinį[paaiškinti] tarpledynmečio pjūvį, maždaug 440–370 tūkst. m. pr. mūsų erą Lietuvos teritorijoje augo europiniai kėniai[3]. Dabar Lietuvoje nėra savaime augančių kėnių genties medžių, bet kai kurios jų rūšys naujai įveistos. Artimiausiai nuo Lietuvos pietinių sienų, Belovežo girioje, auga europiniai kėniai (Abies alba). Kita arčiausiai Lietuvos sienų auganti rūšis yra sibiriniai kėniai (Abies sibirica), kurių vakarinė savaiminio paplitimo arealo riba yra maždaug už 300 km į pietryčius nuo Onegos ežero, esančio europinės Rusijos šiaurėje.
Lietuvoje introdukuotų ir kitų mažiau auginamų kėnių rūšių sąrašas: