Jungtinių Valstijų pilietinis karas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Jungtinių Valstijų pilietinis karas
Viršus, kairė: Viliamas Rauzkransas Stauns River mūšyje, Tenesis; viršus, dešinė: Į nelaisvę pakliuvę konfederatų kariai Getisberge; apačia: Hindmano forto mūšis, Arkanzasas.
Data 1861 m. balandžio 12 d. – 1865 m. gegužės 9 d. Vieta Daugiausiai Jungtinių Valstijų pietūs Rezultatas Sąjungos pergalė, Rekonstrukcija, vergijos panaikinimas, nacionalinės valdžios sustiprėjimas, JAV pietinių valstijų nuskurdinimas.
Konflikto šalys
Jungtinės Valstijos (Sąjunga)	Amerikos Valstijų Konfederacija
Vadovai ir kariniai vadai
Abraomas Linkolnas Ulisas Grantas	Džefersonas Deivisas Robertas Li
Pajėgos
2 200 000	750 000 – 1 000 000
Nuostoliai
Daugiau nei 365 000 žuvusiųjų 282 000 sužeistųjų 181 193 sugautųjų	Daugiau nei 290 000 žuvusiųjų 137 000 sužeistųjų 436 658 sugautųjų
50 000 žuvusių laisvų civilių 80 000 žuvusių vergų

Pilietinio karo mūšiai pagal metus ir veiksmų teatrą

Konfederacijos susidarymas: tamsiai raudonai pažymėtos valstijos, paskelbę apie atsiskyrimą iki 1861 m. balandžio 15 d., šviesiai raudonai - paskelbę apie atsiskyrimą vėliau, mėlynai - Sąjungai priklausančios valstijos, kuriose nebuvo vergovės, geltonai - vergvaldinės Sąjungos valstijos

JAV 1860-1870 m. Mėlynai pažymėtos Sąjungos valstijos, pilkai - Konfederacijos, šviesiai mėlynai - Sąjungos kontroliuojamos teritorijos, šviesiai pilkai - Konfederacijos kontroliuojamos teritorijos.

JAV pilietinis karas – 1861–1865 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose vykęs pilietinis karas tarp pietinės dalies (Konfederacijos), siekusios atsiskirti nuo JAV, ir šiaurinės dalies (Sąjungos), siekusios neleisti atsiskyrimo.

Karo metu žuvo apie 600 tūkst. žmonių, buvo išlaisvinta iš vergijos 4 mln. juodaodžių vergų.

Prielaidos ir priežastys

Vergija

Nuo pat šalies susikūrimo JAV ryškėjo prieštaravimai tarp vergvaldiškų Pietų ir vis labiau prieš vergiją nusistačiusios Šiaurės. XIX a. ketvirtame - penktame dešimtmečiuose Šiaurėje ėmė plisti abolicionizmas - judėjimas, siekęs vergijos panaikinimo. 1820 m. priimtas Misūrio kompromisas nustatė, kad vergija negalės plisti šiauriau nei 36°30' šiaurės platumos, išskyrus Misūrio valstiją. 1850 m. jis buvo papildytas 1850 m. kompromisu. Tačiau 1854 m. JAV Kongresas, pažeisdamas šiuos kompromisus, priėmė Kanzaso-Nebraskos aktą, pagal kurį naujai suformuotos Kanzaso ir Nebraskos teritorijos gavo teisę pasirinkti, ar legalizuoti vergiją, ar ne. Vigų partija suiro, susikūrė Respublikonų partija. Netrukus pastaroji jau dominavo beveik visoje Šiaurėje, tuo tarpu Demokratų partija - Pietuose.

Iš pradžių buvo tikimasi, kad Nebraska vergiją uždraus, o Kanzasas – legalizuos. Tokiu atveju Senate būtų išlikusi pusiausvyra. Tačiau Kanzase pamažėle prasidėjo susidūrimai tarp vergijos šalininkų ir priešininkų („Kraujuojantis Kanzasas“). Galų gale 1861 m. sausio 29 d. Kanzasas buvo priimtas į JAV kaip valstija, draudžianti vergiją.

1860 m. vykusius JAV prezidento rinkimus laimėjus respublikonui Abraomui Linkolnui, Pietų Karolina 1860 m. gruodžio 20 d. paskelbė atsiskirianti nuo JAV. Gruodžio 24 d. paskelbtoje deklaracijoje kaip pagrindinės atsiskyrimo priežastys buvo minimi:

• Šiaurės nenoras vykdyti Pabėgusių vergų aktą, įėjusį į 1850 m. kompromisą, taip pažeidžiant Pietų valstijų piliečių nuosavybės teises;
• agitacija prieš vergiją, taip „pažeidžiant nuosavybės teises“;
• Šiaurės pagalba vergams pabėgti;
• Linkolno, teigusio, kad „Vyriausybė negali amžiais išlikti pusiau vergovinė, pusiau laisva“, išrinkimas prezidentu;
• „… pilietybės suteikimas tiems, kas pagal aukščiausius įstatymus negali tapti piliečiais“.

Prieš Linkolno inauguraciją atsiskyrė dar šešios valstijos: Misisipė (1861 m. sausio 9 d.), Florida (sausio 10 d.), Alabama (sausio 11 d.), Džordžija (sausio 19 d.), Luiziana (sausio 26 d.) ir Teksasas (vasario 1 d.). Vis dar ėjęs pareigas prezidentas Džeimsas Buchanas protestavo, bet nesiėmė jokių karinių veiksmų. Vasario 9 d. atsiskyrusios valstijos susijungė į Konfederaciją su sostine Montgomeriu.

Konfederacijos prezidentu buvo išrinktas Džefersonas Deivis. Savo inauguracijos kalboje jis kaip pagrindinę atsiskyrimo priežastį minėjo valstijų teisių idėją.

Kovo 4 d. buvo inauguruotas A. Linkolnas. Savo inauguracijos kalboje jis žadėjo siekti išsaugoti Sąjungą, o vėliau atsisakė derėtis su Konfederacijos atstovais dėl Konfederacijos jau perimtos buvusios federalinės nuosavybės, kad taip nepripažintų Konfederacijos teisėtumo.

Karo veiksmai

Tipiško kario - pilietinio karo dalyvio - fotografija

Po Linkolno inauguracijos Sąjunga dar kontroliavo keletą fortų Konfederacijos teritorijoje. Vienas iš jų buvo Samtero fortas Pietų Karolinoje, vadovaujamas majoro Roberto Andersono. 1861 m. balandžio 12 d. Konfederacijos prezidento įsakymu šį fortą ėmė pulti brigados generolo Pierre Gustave Toutant Beauregard vadovaujami daliniai. Po 34 valandas trukusio apšaudymo fortas pasidavė. Šis mūšis yra laikomas JAV pilietinio karo pradžia.

Atsakydamas į šį puolimą Linkolnas balandžio 15 d. paprašė Sąjungoje likusių valstijų sušaukti 75000 savanorių. Dėl šio sprendimo nuo JAV atsiskyrė Virdžinija (balandžio 17 d.), Arkanzasas (gegužės 6 d.), Šiaurės Karolina (gegužės 20 d.) ir Tenesis (birželio 8 d.). Netrukus visos jos prisijungė prie Konfederacijos, kurios sostinė buvo perkelta į Ričmondą Virdžinijoje.

Sąjungos armijai vadovavęs generolas Vinfredas Skotas pasiūlė „Anakondos planą“, pagal kurį pergalė turėjo būti pasiekta be mūšių, galinčių pareikalauti didelių aukų. Konfederacijos ekonomiką, kurios pagrindą sudarė medvilnės, tabako ir cukranendrių auginimas ir eksportas, turėjo palaužti uostų blokada ir Misisipės kontrolė. Šis planas nesulaukė visuomenės palaikymo, tačiau balandžio 19 d. Linkolnas įsakė pradėti uostų blokadą.

Pirmasis didelis mūšis – Pirmasis mūšis prie Bul-Rano – įvyko liepos 21 d. Virdžinijoje. Jame brigados generolo Irvino MakDauelo vadovaujama Sąjungos armija buvo sumušta brigados generolų Džonsono ir Beauregard vadovaujamų pajėgų. Po mūšio Makdauelą pakeitė generolas majoras Džordžas Brintonas MakKelanas. Liepos 26 d. jis ėmė vadovauti naujai Potomako armijai, o nuo 1861 m. lapkričio 1 d. iki 1862 m. kovo 11 d. buvo ir visos Sąjungos kariuomenės vadas.

1862 m. kovo 17 d. prasidėjo naujas Sąjungos puolimas Virdžinijoje (Pusiasalio kampanija). Jo metu Potomako armija beveik pasiekė Ričmondą, bet buvo sustabdyta gegužės 31 - birželio 1 d. vykusiame Septynių pušų mūšyje. Šiame mūšyje sužeistą Džonsoną pakeitė Robertas Edvardas Li, ėmęs vadovauti armijai, pervardintai Šiaurės Virdžinijos armija. Po birželio 25 - liepos 1 d. vykusius Septynių dienų mūšius Potomako armija atsitraukė. Liepos 11 d. Sąjungos kariuomenės vadu (šis postas liko laisvas nuo pat kovo 11 d.) buvo paskirtas generolas majoras Henris Veigeris Halekas).

Netrukus Šiaurės Virdžinijos armija sėkmingai pratęsė savo puolimą Vašingtono kryptimi (Šiaurės Virdžinijos kampanija) ir sumušė naujai suformuotą Džono Poupo Virdžinijos armiją. Po to sekė pirmasis konfederatų įsiveržimas į Sąjungai priklausančią Merilando valstiją. Rugsėjo 4 d. Li vadovaujama Šiaurės Virdžinijos armija pradėjo keltis per Potomako upę. Prieš ją buvo pasiųsta MakKelano vadovaujama Potomako armija. Po rugsėjo 17 d. įvykusio Antietamo mūšio konfederatai atsitraukė. Šiame mūšyje šiauriečiai neteko 12401 karių iš 87000 (iš jų 2108 žuvo), pietiečiai - 10316 iš 45000 (iš jų 1546 žuvo). Nors neryžtingai veikęs MakKelanas ir nepasiekė lemiamos pergalės, šis mūšis suteikė progą Linkolnui rugsėjo 22 d. paskelbti Emancipacijos proklamaciją. Ši proklamacija panaikino vergiją Konfederacijos valstijose nuo 1863 m. sausio 1 d. ir suteikė teisę buvusiems vergams tarnauti Sąjungos kariuomenėje. Tačiau MakKelanas ir toliau neryžtingai persekiojo besitraukiančius konfederatus ir lapkričio 5 d. buvo nušalintas nuo vadovavimo. Į jo vietą lapkričio 7 d. buvo paskirtas Ambroziejus Burnsaidas.

Per tą laiką vakarų karo veiksmų teatre Sąjunga pasiekė keletą reikšmingų pergalių. 1861 m. pavyko neleisti atsiskirti Misūriui ir Kentukiui. Pastarasis buvo paskelbęs neutralitetą, bet 1861 m. rugpjūčio 3 d. konfederatų generolas majoras Leonidas Polkas užėmė Kentukiui priklausiusį Kolumbo miestą. Atsakydama į šį neutralumo pažeidimą Kentukio legislatūra paprašė Sąjungos paramos. 1862 m. vasario 2 d. prasidėjo brigados generolo Uliso S. Granto puolimas Tenesyje. Remiamas kapitono Endriu Futo vadovaujamų kanonierių, vasario 6 d. jis užėmė Henrio fortą prie Tenesio upės (tai buvo pirmoji reikšminga Sąjungos pergalė), o vasario 16 d. – Donelsono fortą prie Kamberlando upės. Balandžio 6 d. Džonstono ir Beauregard vadovaujama konfederatų armija netikėtai užpuolė Granto vadovaujamą Vakarų Tenesio armiją prie Šilo, bet vasario 7 d. buvo sumušta, į mūšį įsijungus Dono Karloso Buelo vadovaujamai Ohajo armijai. Balandžio 29 d. kapitono Deivido Faraguto vadovaujamas Sąjungos laivynas užėmė Naująjį Orleaną prie Misisipės žiočių.

Birželio 27 d. vadovavimą konfederatų Tenesio armijai perėmė generolas Brakstonas Bragas. Netrukus jis pabandė įsiveržti į Kentukį, tačiau spalį atsitraukė. Konfederatų puolimas Tenesio kryptimi irgi baigėsi nesėkme, jiems pralaimėjus Antrąjį Korinto mūšį (spalio 3 - spalio 4 d.).

Potomako armija lapkričio 15 d. pradėjo dar vieną įsiveržimą į Virdžiniją, tačiau jis baigėsi pralaimėjus Fredriksburgo mūšį (gruodžio 11 - gruodžio 15 d.). Burnsaido bandymas atnaujinti puolimą 1863 m. sausio 20 d. baigėsi nesėkme dėl pernelyg šilto ir drėgno oro. Sausio 26 d. Burnsaidą pakeitė generolas majoras Džozefas Hukeris. Tačiau jo puolimas baigėsi pralaimėtu Čancelorsvilio mūšiu (balandžio 30 - gegužės 6 d.).

Getisbergo mūšio paveikslas

Birželio 3 d. Li pradėjo naują įsiveržimą į Merilandą ir Pensilvaniją (Getisburgo kampanija). Besitraukiančios Vašingtono kryptimi Potomako armijos vadu birželio 28 d. buvo paskirtas Džordžas Midas, kuris išliko šiame poste iki pat karo pabaigos. Li invazija baigėsi pralaimėjus Getisbergo mūšį (liepos 1 - liepos 3 d.). Sąjunga jame prarado 23055 karių iš 93921 (iš jų 3155 žuvo), o Konfederacija – 23231 iš 71699 (iš jų 4708 žuvo).

Maždaug tuo pačiu metu Sąjungai pavyko pasiekti reikšmingų pergalių ir vakaruose. Gegužės 18 d. Granto vadovaujamos pajėgos pradėjo Viksburgo apgultį. Liepos 4 d. užėmus šį miestą Sąjunga jau galutinai perėmė Misisipės kontrolę. Tačiau generolo majoro Viljamo Rozekranso Komberlando armijos puolimas Tenesyje ir Džordžijoje baigėsi pralaimėjus rugsėjo 18 - rugsėjo 20 d. vykusį Čikamaugos mūšį Bragso Tenesio armijai. Spalio 17 d. Grantas ėmė vadovauti visoms Sąjungos pajėgoms vakarų karo veiksmų teatre. Jis pakeitė Rozekransą generolu majoru Džordžu Tomasu, be to, pasiuntė pastiprinimą - XI ir XII korpusus, vadovaujamus Hukerio, ir Tenesio armiją, vadovaujama Viljamo Šermano. Visos šios pajėgos nugalėjo konfederatus Trečiajame Čatanugos mūšyje (lapkričio 23 - lapkričio 25 d.).

1864 m. kovo 2 d. Grantui buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis (iki tol toks laipsnis buvo suteiktas tik Džordžui Vašingtonui ir laikinai Vinfredui Skotui). Kovo 12 d. jis buvo paskirtas visos Sąjungos armijos vadu. Kadangi Grantas persikėlė į rytų karo veiksmų teatrą ir laikėsi prie Potomako armijos, kovo 18 d. Sąjungos pajėgų vakarų karo veiksmų teatre vadu tapo Šermanas.

Grantas pirmą kartą parengė vieningą karo strategiją. Pagal ją buvo numatyti koordinuoti Sąjungos puolimai keliomis kryptimis, visų pirma prieš Ričmondą ir Atlantą.

Gegužės 4 d. prasidėjo naujas Potomako armijos puolimas, kurio metu konfederatai atsitraukė iki Pitersburgo. Vakaruose gegužės 7 d. Šermanas pradėjo puolimą Atlantos kryprimi (Atlantos kampanija). Rugsėjo 2 d. Atlanta buvo užimta.

Daugiausiai vilties Konfederacijai teikė 1864 m. JAV prezidento rinkimai. Juose varžėsi Linkolnas, iškeltas Nacionalinės sąjungos partijos (respublikonų ir karą palaikančių demokratų koalicijos) ir Demokratų partijos iškeltas MakKelanas. Demokratų rinkimų programa pasisakė prieš karą, nors pats MakKelanas jai nepritarė. Lapkričio 8 d. vykusiuose rinkimuose Linkolnas laimėjo surinkęs 55 % balsų (2218388 prieš 1812807) ir gavęs 212 balsų prieš 12 rinkikų kolegijoje.

Lapkričio 15 d. Šermanas išvyko iš Atlantos ir pradėjo puolimą link vandenyno (Savanos kampaniją), pasibaigusį Džordžijos valstijos Savanos uosto užėmimu gruodžio 22 d. Konfederatų generolo leitenanto Džono Hudo puolimas Tenesio kryptimi (Franklino-Našvilio kampanija) baigėsi pralaimėjus Našvilio mūšį (gruodžio 15 - gruodžio 16 d.). 1865 m. sausio pabaigoje Šermano pajėgos pajudėjo Ričmondo link (Karolinų kampanija). Vasario 17 d. buvo užimta Pietų Karolinos sostinė Kolumbija, balandžio 3 d. Potomako armija užėmė Ričmondą, balandžio 9 d. Li pasidavė Grantui. Tai laikoma JAV pilietinio karo pabaiga.

Rezultatai

Konfederacijai pralaimėjus prasidėjo Rekonstrukcija, kurios tikslas buvo galutinai panaikinti vergiją ir pertvarkyti pietines valstijas. Jos metu buvo priimtos trys JAV Konstitucijos pataisos: tryliktoji, panaikinusi vergiją, keturioliktoji, garantavusi pilietines teises visiems JAV piliečiams nepriklausomai nuo rasės, ir penkioliktoji, kuri garantavo balsavimo teisę visiems JAV piliečiams nepriklausomai nuo rasės. 1877 m. buvo priimti segregaciniai įstatymai. Pagal juos juodaodžiai atskirti nuo baltųjų.

Papildomam skaitymui

• James Ford Rhodes „History of the Civil War, 1861–1865“, New York: The Macmillan Company, 1918 [1]