Jungtinių Tautų aplinkos ir plėtros konferencija

Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencija (dar žinoma kaip Žemės susitikimas arba Rio konferencija) buvo 1992 metų birželio 3-14 dienomis Riocentre, Rio de Žaneire vykusi tarptautiniams aplinkos apsaugos klausimams skirta konferencija, kurią organizavo Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa. Joje dalyvavo 172 valstybių atstovai, tarp kurių buvo 108 valstybių arba vyriausybių vadovai. Tuo pačiu metu vykęs ir konsultacinę funkciją atlikęs nevyriausybinėms organizacijoms bei visiems aplinkosauga besidomintiems skirtas Pasaulinis forumas sutraukė beveik 20 000 dalyvių.^[1]

Konferencijos metu buvo priimti trys teisiškai neįpareigojantys, tolimesnes veiklos gaires rodantys dokumentai: Rio deklaracija dėl aplinkos ir plėtros, veiksmų programa Darbotvarkė 21 ir Miškininkystės principai. Be jų, konferencijos metu buvo galutinai paruoštos ir pasirašymui pateiktos Biologinės įvairovės ir Bendrosios klimato kaitos konvencijos.

Aplinkos ir plėtros konferencija yra laikoma viena iš svarbiausių ir rezultatyviausių lig šiol vykusių Jungtinių Tautų organizuotų aplinkos apsaugos konferencijų.

Istorija ir eiga

Žemės susitikimas vyko praėjus dvidešimčiai metų po pirmosios Jungtinių Tautų aplinkosaugos konferencijos Stokholme 1972-aisiais. Pagrindine konferencijos tema nuspręsta paskelbti aplinkos ir ekonominio vystymosi ryšį. Iki susitikimo pradžios įvyko keturi parengiamieji susitikimai, tačiau juose buvo susidurta su daugiau problemų, nei jų išspręsta. Svarbiausiu klausimu išliko išsivysčiusių ir besivystančių valstybių priešprieša. Pastarosios manė, kad tarptautinių aplinkosaugos normų plėtra stabdys jų ekonominį vystymąsi ir siekė, kad atsakomybę dėl žalos aplinkai prisiimtų aukštą pragyvenimo lygį turinčios šalys. Besivystančios valstybės taip pat reikalavo didesnės vystymosi paramos, modernių technologijų perkėlimo ir laisvės toliau kelti ekonominį lygį. Tuo tarpu išsivysčiusios valstybės siekė lygesnio atsakomybės prisiėmimo. Skandinavijos šalys palaikė idėją didinti paramą, tam stipriai neprieštaravo ir Japonija bei ES, o JAV pasižymėjo kaip viena didžiausių naujų įsipareigojimų oponenčių.^[2]

Rezultatas

Konferencijos metu buvo pabaigta derėtis dėl Biologinės įvairovės ir Bendrosios klimato kaitos konvencijų, jos pateiktos pasirašymui. Taip pat siekta susitarti dėl visuotinės miškų apsaugos konvencijos, tačiau nesėkmingai. Vietoje jos priimti bendresnio pobūdžio Miškininkystės principai (pilnas pavadinimas: Teisiškai neįpareigojantys, autoritetingi visuotinai pripažįstamo visų miškų tipų tvarkymo, apsaugos ir subalansuotos plėtros principai). Žemės susitikime taip pat buvo priimta Rio deklaracija, susidedanti iš 27 principų, kurių turi laikytis valstybės, integruodamos aplinkosaugą ir vystymąsi.^[3]

Paskutinis svarbus konferencijos dokumentas yra Darbotvarkė 21 – veiksmų planas, nurodantis iškeltų uždavinių įgyvendinimo gaires. Darbotvarkė 21 apima platų sričių spektrą, kaip kad atmosferos apsauga, resursų panaudojimas, miškų nykimas, ekosistemų ir bioįvairovės išsaugojimas, taršos klausimai ir kita.

Vertinimas

Žemės susitikimas yra vertinamas kaip sėkmingas žingsnis, padėjęs pritraukti daugiau dėmesio aplinkosaugos problemoms bei leidęs tūkstančiams žmonių apsikeisti idėjomis. Dviejų konvencijų paruošimas ir pateikimas pasirašymui taip pat laikomas ypatingai geru pasiekimu. Iš kitos pusės konferencija kritikuojama dėl ambicingumo trūkumo, nesugebėjimo įpareigoti valstybes vykdyti pažadus, per didelio susitelkimo į aplinkosaugos problemų sprendimą ekonominėmis priemonėmis.^[4]

Nuorodos

• Konferencijos dokumentai Archyvuota kopija 2007-11-08 iš Wayback Machine projekto. (lietuvių k.)

Taip pat skaitykite

• Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programa
• Jungtinių Tautų Žmogaus aplinkos konferencija
• Žemės susitikimas dėl darnios plėtros

Išnašos

1. United Nations Conference on Environment and Development, UN
2. Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 25-26
3. Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 26
4. Elizabeth R. DeSombre. Global environmental institutions. Taylor & Francis, 2006, p. 27-28