Romėnų mitologijojeJanas (lot.Iānus) – vartų, durų, pradžios ir pabaigos dievas. Su pirmąja žmona Kamesė (Camese) susilaukė daug vaikų: tarp jų ir dievo Tiberino. Su vėlesniąja žmona Juturna susilaukė Fonto. Janas turėjo ir trečią žmoną Jana.
Kultas
Vaizduojamas dviveidis, iš to kilo epitetas „dvigubasis“ Janus Geminus, kai kur vaizduojamas net keturveidis Janus Quadrifrons (Janas keturveidis). Du Jano veidai reiškė: saulę ir mėnulį, kad durys veda į namus ir iš namų, žinojo praeitį ir ateitį. Janas simbolizuodavo pasikeitimą: praeities į ateitį, vienos būsenos į kitą, požiūrio, pasaulėžiūros. Jis taip pat buvo pradžios dievas: pirmojo metų mėnesio (metų pradžia), žmogaus gimimo (gyvenimo pradžia), vestuvių (santuokos pradžia), meldžiantis dievams buvo minimas pirmasis (maldos pradžia). Janas simbolizavo ne tik pradžią ar pabaigą, bet ir vidurį: tarp barbariškų ir civilizuotų kraštų, kaimo ir miesto vietovių, jaunystės ir pilnametystės.
Buvo laikytas pirmuoju Latijos valdovu, kuris gyveno ant Janikulo kalno. Jis žmones išmokė statyti laivus ir apdirbti žemę. Jano valdymo laikotarpiu išaušo aukso amžius, atsirado pinigai, įstatymai ir žemdirbystė.
Kai Romulas su vyrais pagrobė sabinų moteris, Janas privertė išsiveržti geizerį taip nuvydamas persekiotojus. Jo garbei, jo šventyklos durys buvo laikomos atviros karo metu, kad Janas galėtų įsikišti į konfliktą, o taikos – uždarytos.
