Džeimsas Vistleris (angl.James Abbott McNeill Whistler, 1834 – 1903 m.) − XIX a. antros pusės amerikiečių tapytojas ir grafikas. Garsiausiu jo kūriniu minimas paveikslas „Dailininko motina“.
Biografija
Džeimsas Abotas Maknylas Vistleris gimė 1834 m. liepos 11 d. JAV Louvelo mieste Masačusetso valstijoje. Jo tėvas buvo civilinis inžinierius George Washington Whistler, turėjęs karininko laipsnį, motina − Anna Matilda McNeill. Šeima greitu laiku persikėlė į Rusiją, kur tėvas dirbo geležinkelio statybose tarp Sankt Peterburgo ir Maskvos. Džeimsas Vistleris mokėsi techninio piešimo Sankt Peterburgo Imperatoriškoje mokslų akademijoje. 1848 m. Dž. Vistleris persikėlė į Londoną pas ištekėjusią seserį ir 1849 m. po tėvo mirties grįžo į JAV. 1851−1854 m. Dž. Vistleris mokėsi Vest Pointo karo akademijoje kaip anksčiau jo tėvas. Iš jos buvo pašalintas ir kurį laiką dirbo braižytoju JAV kompanijose, kai nusprendė tapti menininku ir 1855 m. išvyko į Paryžių.
Paryžiuje Dž. Vistleris mokėsi Imperatoriškoje dizaino mokykloje, po to − Šarlio Gleiro akademijoje. Buvo paveiktas G. Kurbė ir XVII a. olandų ir ispanų tapybos. Jo draugais tapo Anri Fanten-Laturas ir Alfonsas Legro. Po to, kai jo siūlytas paveikslas buvo nepriimtas į kasmetinę Paryžiaus Salono parodą, 1859 m. Dž. Vistleris persikėlė į Londoną, pradėjo kurti grafikos kūrinius. Londone buvo paveiktas prerafaelitų estetikos, jo draugu tapo Dantė Gabrielis Rosetis. Jo paveikslas „Simfonija baltoje spalvoje Nr. 1: Baltoji mergina“ buvo atmestas eksponuoti tiek Londono karališkojoje akademijoje, tiek Paryžiaus Salone, tačiau sukėlė susidomėjimą 1863 m. Paryžiaus „Atstumtųjų“ salono parodoje. Dž. Vistlerio kūryboje G. Kurbė įtaka pranyko, atsirado daugiau klasicistinių bruožų ir orientalistinių motyvų. Jis buvo paveiktas japoniško grafikos meno. Dailininkas savo paveikslams suteikdavo muzikinius pavadinimus „simfonija“, „harmonija“. Pačios muzikos Dž. Vistleris nemėgo ir šie pavadinimai buvo sąlygoti menininko teorizavimo apie muziką, kaip abstraktųjį meną.
1866 m. Dž. Vistleris keliavo į Pietų Ameriką, Valparaisą. 1872 m. nutapė garsiausiu jo paveikslu įvardijamą „Kompozicija iš pilkos ir juodos: Dailininko motinos portretas“, kurį įsigijo Prancūzijos vyriausybė. 1870-aisiais Dž. Vistleris sukūrė Temzės upės pagarsėjusią noktiurnų peizažų seriją. 1877 m. įtakingas anglų kritikas Džonas Raskinas vieną iš Dž. Vistlerio paveikslų apibūdino „puodo dažų ištėškimu į publikos akis“. Dailininkas bylinėjosi su kritiku dėl šmeižto, bet prisiteisė tik 1 fartingo kompensaciją. Byla sukėlė ažiotažą visuomenėje ir praradęs klientus Dž. Vistleris, kuris ir taip neperturtingiausiai gyveno, 1879 m. paskelbė bankrotą. 1879 m. jis keliavo į Veneciją Dailės draugijai užsakius sukurti 12 ofortų. 1880 m. grįžo į Londoną. Jis pradėjo garsėti tarptautiniu mastu, 1886 m. jis buvo išrinktas Britanijos dailininkų draugijos prezidentu, tačiau pašalintas iš posto po dvejų metų konservatyvių narių pastangomis. Dailininkas išrinktas į Miuncheno Dailės akademijos narius, apdovanotas Prancūzijos Garbės Legiono ordinu.
1896 m. nuo vėžio mirė Dž. Vistlerio žmona Beatrice Godwin (kurią jis vedė 1888 m.). 1898 m. dailininkas tapo Tarptautinės skulptorių, tapytojų ir graverių sąjungos prezidentu. Dž. Vistleris mirė 1903 m. liepos 17 d. Londone, palaidotas senosiose Čizviko kapinėse. Jis geriausiai žinomas portretais ir noktiurno Temzės peizažais. Buvo talentingu grafiku, dirbo namų dekoravimo srityje, publikavo meno teorijos esė. Savo kūryboje Dž. Vistleris nepersiėmė impresionistine daile, jo peizažai labiau primena realistinę K. Koro kūrybą.
_1862.jpg)
