Ispanijos administracinis suskirstymas – grindžiamas Ispanijos konstitucijos aštuntuoju straipsniu, sudarytu 1978 m., kuriame šalis, administraciniais tikslais yra skirstoma į savivaldybes, provincijas bei autonominius regionus. Pirmoji grupė sudaro antrojo padalinius, o antra grupė sudaro paskutiniojo padalinius.
Autonominiai regionai buvo įsteigti pasinaudojus autonomijos ir savivaldos teise.
Autonominiai regionai (isp. ir gal. comunidades autónomas, kat. comunitats autònomes bei bask. autonomia erkidego) sudaro pirmojo (aukščiausiojo) lygmens Ispanijos teritorinius padalinius.
Ispanijos provincijos (isp. ir gal. provincias, kat. províncies ir bask. probintziak) – antro lygmens teritoriniai ir administraciniai šalies vienetai. 1833 m., provincijų struktūrą sukūrė ispanų teisininkas Chavieras de Burgosas (isp. Javier de Burgos), remiantis senomis ispanų karalysčių ribomis, dalijant jas (jei būtina), bet atsižvelgiant į geografines ir/arba demografines priežastis. Ši schema, nuo 1833 m. buvo pakeista nedaug. 1927 m. buvo padalintos Kanarų salos į dvi provincijas. Ispanija yra padalinta į penkiasdešimt provincijų.
Savivaldybės (isp. municipios arba concejos, gal. concellos, kat. municipis ir bask. udalerriak) yra žemiausio lygmens teritoriniai vienetai, atitinka savivaldybių tarybą ir yra administruojami mero arba tarybos nario, kurie renkami visuotiniuose rinkimuose.
Autonominiai regionai turi teisę įsteigti papildomus teritorinius vienetus, paliekant provincijas ir savivaldybes. Pvz. Katalonija turi papildomai du teritorinius subjektus: komarkas ir bagurijas.