Inkakliai – kaimas Šilutės rajono savivaldybėje, prie kelio 193Kvėdarna–Švėkšna–Saugos, 5 km į pietvakarius nuo Švėkšnos, 22 km į šiaurę nuo Šilutės; dešimt gatvių. Inkaklių-Jurgaičių seniūnaitijos centras. Veikia biblioteka, Švėkšnos girininkija, dvi parduotuvės. Kaime yra Švč. Mergelės Marijos Lurdo grota, Inkaklių koplyčia, poilsio aikštelė, Didžiosios ir Mažosios Lietuvos buvusią ribą žymintis stogastulpis (skulptorius Vytautas Bliūdžius), 1941 m. žydų žudymo vieta ir kapas, pokaryje nužudytų Lietuvos partizanų laidojimo vieta ir jų atminimui paminklas, veikiančios Inkaklių kaimo senosios kapinės.
Inkaklių kaimas pirmą kartą paminėtas 1644 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje. Gyveno 5 šeimos, 1695 m. – 10 šeimų. Nuo 1820 m. Inkaklių kaimas priklausė Vilkėno dvarui. 1880–1882 m., dvarui vykdant žemių atribojimą, Inkaklių gyventojai pareiškė didelį nepasitenkinimą Vilkėno dvaro savininkui Aleksandru Plateriu ir matininkams neleido vykdyti darbų.
Inkaklių kaimo vakariniu pakraščiu, Parubežės miške, 1422–1923 m., 1939–1944 m. ėjo valstybinė siena. Knygnešiai per Inkaklius iš Prūsijos į Lietuvą gabeno draudžiamąją lietuvišką spaudą.
Nuo XIX a. pradžios iki Pirmojo pasaulinio karo ant Ašvos upės kairiojo kranto stovėjo carinės Rusijos pasieniečių kareivinės (kardonas). Buvusią sieną tebežymi griovys, ant kurio stovi stogastulpis (skulpt. V. Bliūdžius, 2004 m.). Inkakliuose muitinė įrengta 1912 m. ir ji buvo iki 1923 m., vėliau – 1939–1944 m. 1930 m. pro Inkaklius nutiestas plentas Švėkšna–Žagatpurviai.
1914 m. prie kelio aukštame šlaite Švėkšnos klebono Juliaus Maciejausko paraginti Inkaklių ūkininkai įrengė Lurdo grotos imitaciją su Marijos statula ir šaltinėliu. 1923 m. ant kalnelio pastatyta aukšta mūrinė koplyčia, kurioje kasmet liepos 2 d. (arba pirmąjį sekmadienį po šios datos) iki Antrojo pasaulinio karo vyko ir nuo 1989 m. vyksta Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai. Grota atnaujinta 1989 m.
1940–1941 m. Inkakliuose buvo įsikūrusi Raudonosios armijos pasienio 10-oji užkarda. 1941 m. rugsėjo 20 d. Inkaklių pušyne prie pat kaimo sušaudyta per 300 Švėkšnos žydų. Toji vieta 1958 m. aptverta ir pastatytas paminklas. Netoliese po Antrojo pasaulinio karo stribai užkasdavo nužudytų Lietuvos partizanų kūnus. TSRS okupacinė valdžia ištrėmė 18 kaimo gyventojų.
Pokaro metais apylinkėse veikė Kęstučio apygardos, Butigeidžio partizanų rinktinės Lietuvos partizanai.
1959–1992 m. „Ašvos“ tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. 1950–1974 m. Inkakliai buvo Inkaklių apylinkės centras. Inkaklių kaimas žymiai išaugo per 1977–1990 m., užimdamas dalį Varniškių kaimo teritorijos. Veikė vaikų darželis, valgykla, parduotuvė, mechaninės dirbtuvės, grūdų džiovykla-sandėlis, kultūros namai (1987 m. pastatytas naujas pastatas su 300 vietų žiūrovų sale), 1952 m. įsteigta biblioteka, 1967 m. felčerinis-akušerinis punktas.[3]
Inkakliškiai Lietuvoje buvo išgarsėję folkloriniu ansambliu (įkurtas 1979 m., vad. Leonas Bartkus), apie kurį 1985 m. rež. Henrikas Šablevičius sukūrė dokumentinį filmą „Dainoriai“. 2003 m. Inkakliuose įkurta „Ašvos“ bendruomenė (pirmininkas Valentinas Vanagas). 2006 m. gyvenvietės gatvelėms suteikti pavadinimai.
