Halina Kairiūkštytė-Jacinienė (1896 m. spalio 13 d. Seinuose – 1984 m. sausio 6 d. Vilniuje) – Lietuvos dailėtyrininkė, etnografė, dailininkė.
Motina Julija Vichert-Kairiūkštienė, tėvas Juozas Kairiūkštis, broliai Jonas Kairiūkštis ir Vytautas Kairiūkštis.
1911–1915 m. mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, čia įgijo gerus prancūzų ir vokiečių kalbų pagrindus. 1915 m. rudenį, prasidėjus karui, su šeima išvyko į Voronežą. 1915–1918 m. mokėsi Maskvos aukštesniųjų moterų kursų Fizikos ir matematikos fakulteto Gamtos skyriuje. Vėliau gyveno Petrograde, Jekaterinburge, Omske. 1921 m. sausio mėn. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Kaune. 1921–1923 m. studijavo meno istoriją Miunsterio, 1923–1924 m. Miuncheno, 1924–1926 m. Ciuricho universiteto Filosofijos fakulteto Meno istorijos skyriuje. 1926 m. filosofijos daktarė.[1]
1926–1932 m. dėstė Kauno meno mokykloje. 1933–1940 m. gyveno Rygoje, bendradarbiavo enciklopedijoje „Latviešu konversācijas vārdnica“. 1942–1944 m. Vilniaus dailės akademijos, 1944–1946 m. Vilniaus dailės instituto, 1944–1950 m. Vilniaus universiteto dėstytoja, nuo 1945 m. docentė. Palaidota Bernardinų kapinėse Vilniuje.
Parašė monografiją „Pažaislis, baroko vienuolynas Lietuvoje“ (1930 m., II laida 2001 m.), parengė albumus „Lietuvių liaudies menas: Audiniai“ (knyga l, 1957 m.), „Pažaislis“ (su Juozu Baršausku, 1960 m.), paskelbė 200 straipsnių dailės ir kultūros klausimais.
Nupiešė apie 300 spalvotų senovės lietuvių drabužių rekonstrukcijų, atvirukų su tautodailės ornamentų motyvais. Sukaupė daug ikonografinės medžiagos apie lietuvių liaudies aprangą, skrynių tapybą, ornamentus.[2][3]