Gedimino kapo kalnas arba Vilniaus piliakalnio su papiliais ir gyvenviete trečias papilys, vadinamas Gedimino kapo kalnu – kalnas, stūksantis Vilniaus centre, Kalnų parko teritorijoje, Vilniaus pilių kultūrinio rezervato archeologijos paminklas.
Įrengtas atskiroje kalvoje Kalnų parko kalvų masyvo pietinėje dalyje, 700 m į pietryčius nuo pirmojo piliakalnio (Pilies kalno), 200 m į pietus nuo Stalo kalno.[1] Pasiekiamas iš Vilniaus Paupio rajono Krivių gatvės, tarp namų Nr. 22 ir 24 pasukus į šiaurę.
Piliakalnis 1992 m. gruodžio 16 d. įrašytas į Kultūros vertybių registrą (unik. kodas 4514).[2] Priklauso kompleksui „Vilniaus piliakalnis su papiliais ir gyvenviete“ (unik. kodas 664, jo eilės nr. komplekse – 4).
Istorija
Piliakalnis datuojamas I tūkst. pradžia. Vadinamas Gedimino kapo kalnu pagal padavimus, apie kuriuos pirmasis užsimena istorikas Teodoras Narbutas, remdamasis 1629 m. dokumentu, visuotinai yra laikomas LDK valdovo Gedimino kapu.[3] Tai, pasak archeologo Vykinto Vaitkevičiaus, šį piliakalnį suartina su daugeliu kitų legendinių kapų, iš kurių dalis turi ryškių senovės šventviečių požymių, kaip antai: Birutės Palangoje, Pajautos prie Žaslių, Kukovaičio prie Deltuvos, Džiugo prie Telšių, Kerniaus Rūdininkų girioje.
2002 m. ant Gedimino kapo kalno buvo įšventintas Lietuvos Romuvoskrivis. Kiekvienais metais Romuva mini šią datą, vadindama šią dieną „Krivio diena“.[4]
Piliakalnis
Piliakalnio aikštelė ovali, 27x19 m dydžio, dirvonuojanti. Maždaug aikštelės viduryje stovi iš akmenų sumūrytas aukuras. Aikštelė apardyta XVII-XVIII a. čia buvusių įtvirtinimų ir to paties laikotarpio kapų. Visuose papilio šlaituose, 3 m žemiau aikštelės, yra 3 m pločio terasa. Ji iš dalies apslinkusi, apaugusi medžiais ir krūmais. Kalvos šlaitai statūs, 10-25 m aukščio, vakarų pusėje įrengti laiptai. Kultūrinis sluoksnis sudarytas iš tamsios žemės, su archeologiniais radiniais. Esantys kapai: nedegintų mirusiųjų, laidotų lentiniuose karstuose ar be jų, su įkapėmis ir be jų. Dalis kapų suardyta vėlesnių žemės darbų metu, nedidelė dalis ištirta 1989 m. (archeologė Daiva Luchtanienė aptiko grublėtos ir žiestos keramikos, keturis XVII–XVIII a. kapus).
