Galvų medžiotojai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Galvų medžiotojai – žmonės, praktikuojantys ritualinį užmuštų savo aukų galvų nukirtimą ir kolekcionavimą. Ši praktika ikikolonizaciniu laikotarpiu buvo paplitusi tarp džiunglėse gyvenančių pirmykščių genčių (Pietryčių Azijoje, Amazonijoje, Melanezijoje, Kinijoje, Nigerijoje, Hindukuše), taip pat senųjų Europos keltų ir skitų genčių.

Galvų medžiojimas visų pirma atlieka ritualinę funkciją, struktūrizuoja ir sutvirtina hierarchinius santykius tarp genčių ir individų. Teigiama, kad galvų medžiotojai tikėję, jog žmogaus galvoje slypi jo siela, todėl ją nukirtus ir pasiėmus su savimi galima tas sielos galias perimti. Kitos galvų medžioklės priežastys gali būti ritualinis nužudymas, galvų naudojimas šamanistiniams tikslams, religiniams ritualams, kaip prestižo, narsos simbolis, karo trofėjus, kanibalistiniams tikslams.

Galvų medžiojimas pasaulyje

Galvų medžiojimas buvo itin išplitęs Pietryčių Azijoje ir Melanezijoje. Tokia praktika užsiiminėjo ilongotai, ibanai, dajakai, beravanai, vanai, mapurodai, marindanimai, va. Čia ši praktika visų pirma buvo ritualinė, o ne kaip karo aktas. Nukirstos galvos simbolizuodavo jas nukirtusiojo narsą.

Daugumoje genčių galvų medžiojimo praktika išnyko tik XX a. antroje pusėje. Tuo tarpu Borneo gyvenančios kai kurios dajakų gentys toliau tęsia šią tradiciją, ypač kariaudamos su maduriečiais. Naujoje Gvinėjoje taip pat, manoma, ši praktika nėra išnykusi.

Amazonijoje taip pat gyvena genčių, kurios medžioja galvas. Iš jų garsiausi šuarai, kurie nukirstas galvas džiovindavo. Dabar jie turistams pardavinėja tokių galvų replikas.

Naujosios Zelandijos maoriai iš nukirstų galvų gamindavo mokomokai – galvas išvalydavo, virdavo, džiovindavo ir vėliau naudodavo ceremonijose.

Kinijoje pavasario ir rudens laikotarpiu bei Kariaujančių šalių laikotarpiu činų kariai praktikavo galvų medžiojimą. Kadangi jiems už tarnybą nebuvo mokama, surinktos priešų galvos būdavo kaip atlygis. Činai šias galvas nešdavosi į mūšį, taip įbaugindami priešus.

Beveik visos Taivano aborigenų gentys išskyrus tao užsiiminėjo šia praktika. Kinų kolonizatoriai buvo dažnos jų aukos. Galvų medžiojimas Taivane baigėsi po japonų invazijos.

Rytų Indijoje ir Mianmare gyvenantys nagai taip pat žinomi kaip galvų medžiotojai. Šį ritualą jie praktikavo XX a. ir tikėtina, kad dalis izoliuotų genčių jį tebepraktikuoja.

Senovės Europoje keltai medžiodavo galvas dėl religinių, ritualinių tikslų. Romėnai ir graikai rašė, jog jie kabina galvas ant namų sienų ar apjuosia aplink arklių kaklus. Tokia praktika išliko iki jų pakrikštijimo. Galvas Europoje medžiojo ir germanų gentys, iberai.

Pavieniai galvų kaip karo trofėjų kolekcionavimo atvejai buvo žinomi II pasaulinio ir Vietnamo karo metais, kuomet amerikiečių kariai kolekcionavo japonų galvas.

Taip pat skaitykite

• Džiovinta galva
• Nukirsdinimas