Tėvai buvo ūkininkai rentininkai. Tėvas mirė, kai būsimajam rašytojui buvo treji metai, todėl teko padėti motinai tvarkytis ūkyje. Per vasaras ganydavo kiaules, vėliau žirgus. Jo auklėjimu rūpinosi senelė, žinojusi daug liaudies dainų, pasakų, žaidimų. 1880–1886 m. mokėsi Dzirciemo pradžios mokykloje, 1887–1889 m. Tukumo apskrities mokykloje. Išlaikęs mokytojo egzaminus dirbo kaimo mokykloje Dzirciemo dvare, mokė miškininko Jegermano vaikus. 1893–1921 m. gyveno Užkaukazėje, prie tuometinės Persijos sienos, 1895–1898 m. mokytojavo Dagestane, Ahtu aule. Vėliau, iki 1914 m. Balachnoje dirbo mokytoju, mokyklų inspektoriumi, bibliotekos vedėju, naftos įmonėje. Nuo 1914 m. gyveno Zijchoje prie Baku. Laisvalaikiu apkeliavo didelę Rusijos dalį, lankėsi Europoje. 1908 m. Rygoje įkūrė knygų leidyklą „Dzirciemnieki“, kuri iki 1922 m. leido latvių ir kitų tautų rašytojų kūrybą. Gyvenant Kaukaze leidykloje padėjo techninis direktorius Janis Ininbergas. 1922 m. leido laikraštį „Vārds“, bendradarbiavo A. Jeseno žurnaluose „Jaunības Tekas“ ir „Mazās Jaunības Tekas“. Juose buvo spausdinami Upyčio apsakymai ir pamąstymai. 1927–1934 m. Rygos miesto savivaldybės bibliotekų centro vedėjas. 1934 m. po Karlio Ulmanio valstybės perversmo atleistas iš darbo, pašalintas iš Latvijos rašytojų ir žurnalistų sąjungos. Gyveno Lielupėje, vertėsi vaikų literatūros vertimais iš kitų kalbų, publikavo atsiminimus apie Janį Rainį, Andrėjį Upitį, kitus rašytojus.[1]
Kūryba
Pirmasis apsakymas „Motina“ išspausdintas 1891 m. sausio 26 d. laikraštyje „Baltijas Vēstnesis“ Upyčio slapyvardžiu. Parašė socialinės tematikos apsakymų, autobiografinę trilogiją „Jaunėlio dienoraštis“, skirtą vaikams. Rinkinyje „Kaukazo apsakymai“ vyrauja kaukaziečių buities ir papročių motyvai. Išvertė 1930 m. lietuvių liaudies pasakų rinkinį, Prano Mašioto kūrinių.[2]
,_Latvian_Writer).jpg)
