Eglės yra visžaliai ir vienkamieniai medžiai. Eglių laja kūgiška, smailiaviršūnė. Krūmo pavidalo kamienas susidaro tik ypatingomis augimo sąlygomis.
Išauga iki 20-60 m aukščio, atskirais atvejais dar aukštesnės, ypač tai būdinga sitkinėms eglėms, kurios vienas individas išmatuotas esantis 96,7 m aukščio. Eglių kamienai iki 1 m, rečiau iki 2,5 m, kai kurių rūšių iki 4,5 metro skersmens. Kaip pavyzdys Lietuvoje įprastai auganti paprastoji eglė priklausomai nuo jos paplitimo arealo Europoje, išauga apie 30 m, švelnesnio klimato Europos vietose kartais iki 63 m aukščio. Aukščiausia Lietuvos eglė auga Prienų šile, žinoma kaip Balkasodžio arba Noriūnų miško eglė, jos aukštis 44,3 m, kamieno apimtis 1,3 m aukštyje – 205 cm, amžius – 90 metų (2009 m.).
Eglių žievė rausvai ruda, senų medžių suaižėjusi. Spygliai keturbriauniai ir ant ūglio išsidėstę spirališkai. Vyriškieji strobilai geltoni ar raudoni, o moteriškieji – gelsvai žali, žali ar raudoni. Kankorėžiai nusvirę.
Eglių dauginimasis
Pavasarį ant jaunų šakelių susidaro smulkūs vyriškieji ir stambūs moteriškieji kankorėžiai. Jie sudaryti iš žvynelių. Vyriškajame kankorėžyje subręsta daug smulkių sporų, iš kurių susidaro žiedadulkės su oro pūslelėmis. Moteriškajame kankorėžyje yra sėklapradžiai. Jei ant jų vėjas atneša žiedadulkių, įvyksta apdulkinimas. Apdulkinto moteriškojo kankorėžio žvyneliai sandariai užsidaro ir užsiklijuoja sakais. Žiedadulkės sudygsta sudarydamos dulkiadaigius. Juose formuojasi vyriškos gametos – spermiai, o sėklapradžiuose iš didelės sporos susidaro moteriškoji gameta – kiaušialąstė. Uždarytame kankorėžyje po kurio laiko įvyksta apvaisinimas, t. y. spermiai dulkiadaigiu pasiekia kiaušialąstes ir jas apvaisina. Taigi, skirtingai nuo samanų ir sporinių induočių, plikasėkliai gali be vandens pernešti vyriškąsias lytines ląsteles iki moteriškųjų. Po apvaisinimo sėklapradžiai subręsta ir tampa sėklomis, kurios sudarytos iš gemalo, maisto atsargų ir sėklos luobelės. Gemalas yra jauno augalo užuomazga, o maisto atsargos naudojamos sėklai sudygti. Luobelė saugo gemalą nuo nepalankių sąlygų. Bręstančias sėklas nuo aplinkos poveikio saugo kankorėžiai. Sausio arba vasario mėnesį kankorėžiai atsidaro ir iš jų išbyra sėklos su sparneliais, kurias vėjas išnešioja. Eglės savo sėklas išbarsto kiekvienais metais.
Apie eglių paskirų medžių amžių nėra daug duomenų, tačiau iš žinomų ilgiausiai gyvenančių yra kalninė eglė (Picea engelmannii) – pagal skersinį kamieno pjūvį, žinomas seniausias individas yra išgyvenęs 911 metų[2] ir tai matyt rekordinis eglių (Picea) genties atskiro individo amžius.
Paprastoji eglė (Picea abies) jeigu nenukertama, vidutiniškai gali išgyventi iki 250–300 metų. VokietijosBavarijos miške auganti ir žinoma kaip „LBG“ paprastoji eglė yra sulaukusi 468 metų, o pietų NorvegijosBiuskeriudo apskrityje auga bene seniausia Europoje Paprastoji eglė, remiantis pagal 2012 metus, jai 532 metai[3], tai yra iš sėklytės pradėjo augti dar 1480 metais. Anot mokslininkų tyrinėjančių paprastųjų eglių amžių, atskiri jų individai gali sulaukti iki 400–600 metų, nors šiai rūšiai sulaukusiai 400 metų jau yra daug. Pavyzdžiui sulaukusių 400 ar daugiau metų pasitaiko labai mažai, vien tik Norvegijoje tokių senų paprastųjų eglių žinoma tik apie 30-40 individų.
Kaip ir daugeliui kitų medžių rūšių, taip ir eglėms sulaukti daug metų neleidžia pasaulyje esanti intensyvi pramoninė miškininkystė ir kiti nelegalūs medžių kirtimai. Pavyzdžiui Lietuvoje paprastosios eglės kertamos sulaukusios vos 61-80 metų amžiaus.
Lietuvoje savaime paplitusi tik viena eglių genties rūšis – paprastoji eglė (Picea abies). Ji sudaro eglynus, kurie užima apie 19 procentų visų Lietuvos medynų.
