Dominykas Jėčys (kovos vardas Ąžuolis, 1896 m. spalio 20 d., Medžiūnai, Vabalninko valsčius, Biržų apskritis – 1947 m. rugpjūčio 11 d., Punios šilas, Butrimonių valsčius, Alytaus apskritis) – Lietuvos partizanas, kapitonas.
Tarpukaris
1914 m. baigė Panevėžio realinę mokyklą. 1919–1920 m. dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės kovose. Netoli Vilniaus pateko į lenkų nelaisvę, tačiau pabėgo ir perėjęs fronto liniją grįžo į Lietuvos kariuomenę. 1920 m. spalio 17 d. baigė Karo mokyklą (III laida). Jam suteiktas leitenanto laipsnis. Tarnavo 12-ajame pėstininkų, nuo 1923 m. gruodžio 31 d. – 1-ajame pėstininkų pulke. 1925 m. sausio 8 d. pakeltas į vyr. leitenantus. 1925 m. liepos 15 d. baigė Aukštųjų karininkų kursus (V laida) ir tų pačių metų gruodžio 12 d. buvo perkeltas į Lietuvos šaulių sąjungą. Ėjo Tauragės, vėliau – Zarasų šaulių rinktinių vado pareigas. 1926 m. vedė. 1928 m. lapkričio 23 d. pakeltas į kapitonus. 1932 m. buvo Utenos brandmajoras (miesto ugniagesių komandos viršininkas), 1933 m. – Utenos ir Zarasų brandmajoras. 1935 m. rugsėjo 28 d. perkeltas į Utenos komendantūrą ir paskirtas II Utenos šaulių sąjungos rinktinės vado padėjėju, 1936 m. vasario 24 d. – Alytaus rinktinės komendanto pavaduotoju, kartu ėjo intendanto-raštvedžio pareigas.[1]
Tarybų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. birželio 28 d. perkeltas į Seinų komendantūrą ir paskirtas Seinų apskrities kariniu viršininku. Atsisakęs Lazdijų apskrities Lietuvos komunistų partijos komitetui perduoti šaukiamojo amžiaus vyrų sąrašus ir dėl to pajutęs pavojų, 1941 m. gegužės 15 d. iš karinės tarnybos pasitraukė į Alytų ir slapstėsi, atnaujino ryšius su šauliais. Vėliau atgaline data nuo 1940 m. gruodžio 11 d. iš kariuomenės buvo atleistas. 1941–1944 m. dirbo Alytaus socialinio aprūpinimo skyriaus vedėju.
1944 m. pavasarį, generolui Povilui Plechavičiui organizuojant Vietinę rinktinę, paskirtas šios rinktinės dalinio vadu Alytuje. 1945 m. balandžio-gegužės mėn. užmezgė ryšį su kai kuriomis Alytaus apskrities partizanų grupėmis. 1945 m. birželio mėn. Punios šile bendrame pasitarime su Dzūkijoje veikusių Margio, Vaidoto, Kęstučio ir Geležinio Vilko partizanų grupių vadais įkūrė Dzūkų rinktinę ir buvo išrinktas jos vadu. Parengė ir išsiuntinėjo „Dzūkijos partizanų veiklos taisykles“, kuriose buvo apibrėžti partizanų kovos tikslai, organizacija, partizanų teisės ir pareigos. 1946 m. balandžio 23 d. Dzūkų rinktinė buvo įtraukta į A apygardą, kuri netrukus pervadinta Dainavos apygarda. 1946 m. gegužės mėn. D. Jėčys tapo Dainavos apygardos vadu. Daug darbavosi kurdamas apygardą ir įvesdamas joje karinę drausmę. Jam vadovaujant buvo įvykdyta nemažai struktūrinių pakeitimų: išformuota Geležinio Vilko rinktinė, likę gyvi jos partizanai įtraukti į Merkio ir Dzūkų rinktines.
1946 m. lapkričio 1 d. perėmė Pietų Lietuvos (Nemuno) partizanų srities vado pareigas, tačiau beveik niekada nepalikdavo savo vadavietės Punios šile ir nevizituodavo tolimesnių apygardos organizacinių vienetų. Rinktinių ir grupių vadams vadovavo raštu parengtais įsakymais. 1947 m. balandžio 22-24 d. štabo bunkeryje surengė visų Dainavos apygardos grupių ir būrių vadų pasitarimą, kuriame buvo aptarti opūs organizaciniai partizanų veiklos klausimai – bandyta išspręsti apygardos vado konfliktus su iš apygardos pasitraukusių grupių vadais, nutarta suaktyvinti veiksmus prieš okupacinę valdžią, aptarti kiti aktualūs klausimai – ryšiai, disciplina ir t. t.[1]
Mirtis
1947 m. rugpjūčio 10 d. NKVD gavo agento pranešimą apie apytikslę Dainavos štabo vadavietę. Jau vakare MGB vidaus kariuomenės 34-ojo šaulių pulko kareiviai apsupo Punios mišką. Operacijai vadovavo pats LTSR NKGB ministro pavaduotojas pulkininkas Leonardas Martavičius. Kitą dieną, rugpjūčio 11 d., šukuodami Punios šilą sovietų kareiviai jame aptiko ir apsupo Dainavos apygardos vadavietę. Prasidėjo kautynės. Pirmas, nenorėdamas gyvas pasiduoti, nusišovė Tauro apygardos Šarūno rinktinės vadas Jonas Pilinskas-Krūmas. Kiti partizanai naikino dokumentus ir buvusį bunkeryje inventorių. Kautynėse, trukusiose apie pusantros valandos, žuvo Dainavos apygardos vadas D. Jėčys, jo įgaliotinis Vaclovas Kavaliauskas-Juodvarnis ir Dzūkų rinktinės Margio grupės štabo viršininkas Mykolas Petrauskas-Aras. Žuvusiųjų palaikai buvo niekinti MGB Alytaus apskrities skyriaus kieme.[1]
2012–2013 m. Lietuvos Nacionalinio muziejaus archeologas Gediminas Petrauskas ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus darbuotojai atliko kelias ekspedicijas ieškant D. Jėčio–Ąžuolio ir kartu žuvusių bendražygių palaikų. Buvo remiamasi kraštotyrininko Gintaro Lučinsko Lietuvos Ypatingajame archyve rastu palaikų užkasimo aktu. Palaikų ieškota prie senų apkasų, netoli senųjų Alytaus miesto žydų kapinių. Palaikų rasti nepavyko.[2]
Pripažinimas
Šaltiniai
