Dogma (gr. δόγμα dógma, „nuomonė, tezė; nutarimas, nurodymas, direktyva“ – tai, kas atrodo teisinga) – autoritetingas, tiksliai suformuluotas religinės doktrinos teiginys, kuris išreiškia Apreiškimo dalį ir turi būti priimamas tikėjimu; Dievo tiesa žmonėms, apreikšta Jėzaus Kristaus ir paliudyta Bažnyčios. Dogma turi remtis Šventuoju Raštu ir tradicija bei būti paskelbta arba įprastiniu ir visuotiniu būdu, arba išskirtiniu ir autoritetingu bažnytinės vyresnybės pareiškimu. Tikėjimo išpažinimai ir visuotinių susirinkimų nutarimai yra laikytini dogmomis. Dogmos terminas taikomas Jėzaus Kristaus ir apaštalų mokymui bei nurodymams. Dogmos dažniausiai buvo suformuluojamos religinių diskusijų laikais, siekiant atskirti ortodoksinį mokymą nuo eretinių iškraipymų. Mokymai, prieštaraujantys dogmai, buvo atmetami kaip eretiški. Ankstyvojoje Krikščionybėje vietoj dogmos buvo kalbama apie tikėjimą, doktriną, tikėjimo išpažinimą. Kai kurios dogmos suformuluotos ankstyvuosiuose Bažnyčios Susirinkimuose ir šiandien yra pripažįstamos daugumos krikščionių. Tokia, pvz., yra 451 m. Chalkedono Susirinkimo dogma, apibrėžusi Kristaus asmens ir prigimties santykį. Kitos dogmos yra paskelbtos vėliau ir galioja tik Romos Katalikų bažnyčioje. Viduramžiais buvo kalbama apie katalikų doktriną ir articulus fidei (tikėjimo teiginį). Nuo 1850 m. dogmos terminas pradėtas vartoti oficialiai. Tokios yra 1854 m. Nekaltojo prasidėjimo ir 1950 m. Dangun ėmimo mariologinės dogmos. 1965 m. paskelbtoje dogminėje konstitucijoje Dei Verbum pabrėžiama, kad Bažnyčia Bibliją ir Tradiciją laiko svarbiausia tikėjimo taisykle. Dogmos yra ekumeninės ir siekia išreikšti visos Krikščionių bažnyčios tikėjimą. M. Liuteris laikė, kad visos tikėjimo tiesos išdėstytos Biblijoje. Stačiatikių bažnyčioje dogma laikomas pirmųjų šešių Bažnyčios susirinkimų mokymas.[1]
Nors dogmų apreikštasis turinys nekinta, jos pačios gali būti performuluojamos šių laikų žmogui suprantama kalba.
Šaltiniai
