Tenzin Gyatso (tibet.བསྟན , pilnai – Jo Didenybė Tenzdinas Gjaco, XIV Dalai Lama; g. kaip Lhamas Thondupas, 1935 m. liepos 6 d. Takcere) – keturioliktasis, dabartinis Dalai Lama, Tibeto budizmo (lamaizmo) dvasinis vadovas, buvęs (1959–2011 m.)[1]Tibeto vyriausybės tremtyje vadovas.
Biografija
XIV Dalai Lamos tikrasis vardas yra Lhamo Dhondrub, jis gimė 1935 m. liepos 6 d. viename tibetiečių kaime Takcere, istorinėje Amdo provincijoje, 16 vaikų valstiečių šeimoje. Dvejų metų buvo atrastas vienuolių pagal Tibeto religijos kultinius papročius ir garbingos ceremonijos metu vainikuotas aukščiausiu tibetiečių religijos vienuoliu 1940 m. vasario 22 d. Tibeto sostinėje Lasoje. Jam buvo privilegijuotas vienuolio Tendzino Gjaco vardas. 1950 m. lapkričio 17 d. penkiolikos metų karūnuotas Tibeto valdovu. 1958 m. baigė Drepungo, Seros ir Gandeno vienuolynų universitetus. Intensyvaus lavinimosi dėka būdamas 25 metų įsigijo vienuolių Seros universitete aukščiausio laipsnio diplomą Lharampa Geshe. Pripažintas tibetiečių šventuoju mesiju išsikovojo pasaulinį autoritetą budizme.
1951 m. gegužės 23 d. priimta 17 punktų reglamentacija tarp Tibeto atstovaujančių politikos aktyvistų ir Kinijos, kurioje numatyta buvo, kad tibetiečių tauta įstoja savanoriškai į imperalistinės Kinijos sudėtį. Duodami garantiją Tibeto tautai išsilaikyti šalies autonomiją ir tibetiečių religinę laisvę, užtikrinant išorinių sienų saugumą. 1951 m. spalio 24 d. Lasoje, po ilgų diskusijų liaudies susirinkime, prieinant vieningą nuomonę bei pritariant Tendzinui Gjaco (XIV Dalai Lamai, kuris vėliau paminėjo, jog negalėjęs šiai sutarčiai neigiamai atsakyti, norėdamas išsaugoti tibetiečių tautą nuo visiško suniokojimo) buvo priverstinai pasirašyta sutartis ir telegramuojama Kinijos vyriausybei. Įsigaliojant šiai sutarčiai kinai okupavo rytinę Tibeto provinciją Kamdo.
Po Kinijos įvykdytos intervencijos į Tibetą, 1959 m. Kinijai numalšinus Tibeto sukilimą, Dalai Lama pasitraukė į Indiją, Dharamšalą ir aktyviai kovoja už Tibeto nepriklausomybę. 1963 m. paskelbė budizmo ir Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos principais pagrįstą būsimos autonominės Tibeto valstybės konstituciją, 1987 m. sudarė 5 pakopų taikos planą, numatantį paversti Tibetą taikos zona, nutraukti Kinijos vykdomą tautinę ir religinę priespaudą, suteikti gyventojams pagrindines žmogaus teises ir demokratines laisves bei atkurti Tibeto autonomiją.
Tibetiečių kalba parašė daugiau, kaip 20 budizmo filosofijos, religijos ir praktikos veikalų, anglų kalba – Šantidevos filosofinės poemos „Nušvitimo kelio vadovas“ komentarus, kurie išleisti atskiromis knygomis.
