Dada arba Dadaizmas (pranc.dada – „vaikiškas arkliukas arba kūdikio lemenimas“) – nihilistinis kultūrinis judėjimas, neigęs visus iki tol buvusius dailės, literatūros principus. Anot dadaizmo šalininkų, Dada ne menas, o anti-menas. Dadaistai bandė paneigti visas tuometines estetines ir socialines vertybes ir dažniausiai naudojo apgalvotus, tyčia sumanytus nesuvokiamus artistinius bei literatūrinius metodus. Jų darbai buvo sukurti siekiant šokiruoti ir išmušti iš vėžių publiką, taip bandant pakeisti jų estetines vertybes. Dadaistai surado be galo daug būdų išreikšti jų juodąjį humorą naudojant visai skirtingus elementus dailės kūrimui. Jie naudojo neįprastas medžiagas, įskaitant atliekas iš gatvės ir gatavus drabužius. Nors dadaistai ir įvaldė naujas technikas, jų sukilimas prieš standartus kilo iš romantinės tradicijos teigiančios visuotiną, nevaržomą gėrį žmonijai. Dėl to jiems pasisekė sukelti begalę skandalų, bet iš tiesų jie privertė žmones žiūrėti į meną kitomis akimis. Dada darbai privertė stebėtoją apsvarstyti priimtą realybę ir pripažinti vaizduotės galimybę.
1920-ais metais dadaizmo judėjimas sumenko, nes dauguma jo praktikuotųjų perėjo į siurrealizmą, kur jie tęsė šokiruojančias ir išmušančias iš vėžių dadaizmo išraiškas su didesniu vidiniu pasąmoniniu stebėjimu, kurį numatė siurrealizmas. Tačiau, 1950-ųjų viduryje dadaizmas atgimė Niujorke, duodamas ženklą, kad jis vis dar yra labai iškilus ir svarbus artistinis judėjimas pasaulio dailėje.
Žodžio Dada kilmė
Žodžio Dada kilmė neaiški. Vieni[patikslinti!] mano, kad tai beprasmiškas žodis. Kiti[patikslinti!] tvirtina, kad jis kilo iš rumunų menininkų Tristanas Cara ir Marcel Janco’s dažno žodžių da, da naudojimo, rumunų kalboje reiškiančių taip, taip. Dar kiti mano, kad menininkų grupė, 1916 m. susirinkusi Ciuriche, norėjo duoti pavadinimą savo naujam judėjimui, todėl pasirinko jį atsitiktinai badydami popieriaus peiliuku prancūzų-vokiečių žodyną ir išrinko pavadinimą kurį nurodė įsmigęs peilis. Dada, prancūzų kalba, yra vaikų žodis lazdai su arkliuko galva apibūdinti. Taip pat prancūzų šnekamosios kalbos posakis. C’est mon dada reiškia „tai mano hobis“.
Anot Dada idealo, judėjimas nebus vadinamas Dadaizmu, o juo labiau pavadintas meno judėjimu.
Palikimas
Užsienyje, Dada judėjimas buvo nestabilus. Nuo 1924 m. Dada virto siurrealizmu, o menininkai pasitraukė į kitus judėjimus, įskaitant socialistinį realizmą ir kitas modernizmo formas.
II pasaulinio karo aušroje dauguma Europos dadaistų pasitraukė ar emigravo į JAV. Keletas mirė koncentracijos stovyklose valdant Hitleriui, kuris nemėgo Dada reprezentuojamo radikalaus meno. Judėjimas tapo nebe toks aktyvus, nes pokario optimizmas paskatino kurtis naujus meno ir literatūros judėjimus.
1967 m. Paryžiuje įvyko didelė Dada retrospektyva. Tuo pačiu metu Ciuricho dadaistai sukėlė triukšmą ir pasirodymą Voltero kabarete, kol Leninas šalimai esančiuose apartamentuose kūrė revoliucinius planus Rusijai. Leninas nemokėjo įvertinti artistinės revoliucinės veiklos šalia jo. Tom Stoppard panaudojo šį atsitiktinumą savo pjesei „Parodijos“ (1974).
Voltero kabaretas buvo pradėtas remontuoti, kai 2002 m. kovo mėn. jį išsinuomavo grupė vadinanti save neo-dadaistais. Jų veikla susilaukė didelio visuomenės dėmesio, kaip ir originalus Dada judėjimas. Po Voltero kabareto iškraustymo, Ciurichas tapo muziejumi, dedikuotu Dada istorijai.
Dadaizmo judėjimo kūrėjai
Tristanas Cara (1896–1963) poetas, eseistas, dadaizmo kūrėjas. T. Cara parašė pirmuosius Dados tekstus „Pirmasis Misterio Antipirino dangiškasis nuotykis“ (1916), „25 poemos“ (1918) ir dadaizmo judėjimo manifestą: „Septyni Dada manifestai“ (1924).
Hansas Arpas (1886–1966) skulptorius, tapytojas, poetas. Jis buvo vienas iš dadaizmo sugalvotojų Ciuriche 1916 m. 1920-aisiais Hansas Arpas su Maksu Ernstu įkūrė dadaizmo judėjimo grupę Kelne.
Marselis Diušampas (1887–1968) prancūzų menininkas. Jis vienas įtakingiausių Dados menininkų, kurio įtaka juntama šiuolaikinių menininkų darbuose. Kaip pamatines medžiagas savo darbams jis pradėjo naudoti įprastus daiktus, kurie visiškai nesusiję su daile. Žymiausias darbas „Fontanas“ šokiravo dailės pasaulį 1917 m., nes šiam kūrinui jis panaudojo pisuarą.
