Ciklonas (gr.Kykleō – sukuosi) – tai platus oro sūkurys, kurio viduryje yra uždara žemo slėgio sritis. Todėl ciklone vėjai pučia iš jo pakraščių į centrą. Dėl Žemės sukimosi nukrypdami į dešinę šiaurės pusrutulyje ir į kairę – pietų pusrutulyje, vėjai ciklone sukelia sūkurinį oro judėjimą: šiaurės pusrutulyje oras juda prieš laikrodžio rodyklę, o pietų pusrutulyje – pagal laikrodžio rodyklę. Ciklonas paprastai užima didžiulį plotą (nuo vieno krašto iki kito dažnai būna apie 1 500 km) ir juda maždaug 30 – 40 km per valandą greičiu, dažniausiai iš vakarų į rytus.
Ciklono žymėjimas sinoptiniame žemėlapyje (juodos linijos yra izobaros.)
Sinoptiniuose žemėlapiuose ciklonas vaizduojamas kaip uždarų izobarų sistema, kurios centre yra žemiausias slėgis.
Ciklono susidarymas
Tropinio ciklono Šiauriniame pusrutulyje animacija
Jau seniai įrodyta, kad atmosferos slėgis pasiskirsto netolygiai. Yra sričių, kur slėgis centre yra mažesnis. Nuo tokio srities centro į pakraščius slėgis didėja. Dėl susidariusių slėgio skirtumų oras juda iš pakraščių į srities centrą. Tačiau judančius oro srautus taip pat veikia Žemės sukimosi nukreipiamoji jėga. Šiaurės pusrutulyje ji nukreipia oro srautą į dešinę, o Pietų pusrutulyje – į kairę. Todėl oro srautai į centrą juda ne tiesiai, o spirališkai, kreivai. Susidaro milžiniškas judančių į centrą oro srautų sūkurys, vadinamas ciklonu. Tokių sūkurių skersmuo siekia 1500–2000 km, jų aukštis svyruoja nuo 2–4 iki 15–18 km. Taigi šie sūkuriai smarkiai „suploti“ – skersmuo 100–200 kartų didesni už jų aukštį.
Oro cirkuliacija ciklone
Oro srautai, atitekėję iš ciklono pakraščių į jo centrą, priversti kilti aukštyn. Kylantys oro srautai ciklono centre palaiko žemesnį atmosferos slėgį. Jie taip pat vėsina kylantį orą, sukelia vandens garų kondensaciją ir debesis. Todėl ciklonams būdingos ilgos darganos. Be to, ciklonui plečiantis, į jį įtraukiamos vis naujos oro masės. Todėl, praslinkus ciklonui, gali iškristi labai daug kritulių. Vidutinėse platumose susidarančiuose ciklonuose atmosferos slėgis centre paprastai būna lygus 980–1000 hPa ir tik labai retai žemesnis kaip 950 hPa. Juo atmosferos slėgis ciklono centre yra žemesnis, tuo ciklonas galingesnis, tuo stipresni vėjai siaučia. Galingi ciklonai dažniausiai susidaro virš šiaurinių Atlanto ir Ramiojo vandenyno rajonų. O štai virš žemynų, ypač žiemą, ciklonai yra silpni. Atmosferos slėgis tokių ciklonų centruose nukrenta iki 1010–1020 hPa. Šiaurės pusrutulyje ciklonai dažniausiai susidaro Islandijos ir Aleutų salų rajonuose. Šie rajonai vadinami – Islandijos ir Aleutų minimumais.
Įdomi vidutinių platumų ciklonų savybė slinkti ne pavieniui, o serijomis. Kartais Atlanto vandenyne, kažkur Islandijos salos rajone pradėjus banguoti poliariniam frontui, kiekvienoje jo bangoje susidaro nedidelis sūkurys – ciklonas Jis besisukdamas didina bangą ir pats gilėja, stiprėja. Tokie ciklonai su bangomis, virstančiomis šiltaisiais sektoriais, keliauja išilgai fronto į rytus. Jie perneša didžiules drėgno oro mases per visą Europą iki pat Uralo, o kartais ir toliau. Kiekviena ciklonų serija susideda iš 3–6 vienas po kito besiformuojančių sūkurių. Kiekvienas jų pasiekia nevienodą išsivystymo laipsnį. Apskaičiuota, kad per metus virš Europos praeina apie 60 ciklonų serijų, apimančių iki 300 ciklonų. Judant ciklonams, vyksta gyva skirtingų savybių, oro masių apykaita. Šaltas oras už kiekvieno toliau esančio ciklono vis labiau prasiveržia į pietus. Šiltos oro masės, judėdamos už šiltųjų ciklono frontų prasiskverbia toli į šiaurę ir ten sukelia nemažą orų atšilimą, ypač žiemą. Ši oro masių apykaita yra gana svarbus vidutinės juostos klimato veiksnys. Skaičiavimai rodo, kad jei mūsų klimatą sąlygotų vien tik Saulės spinduliuotė, tai vidutinė metinė oro temperatūra Lietuvoje nukristų iki -13 °C, t. y. būtų 19 °C žemesnė negu dabar. Kaip tik dėl intensyvios cikloninės veiklos į mūsų šalį žiemą dažnai atnešamos šiltos Atlanto oro masės, kurios labai sušvelnina Lietuvos klimatą.
Tropikų ciklonai (depresijos), audros ir uraganai
Tropikų ciklonai (depresijos) – žemo atmosferos slėgio sritys – susidaro virš vandenynų, kurių paviršius būna įšilęs labiau nei 27 °C. Tropikų ciklonai susidaro abiejuose pusrutuliuose tarp 5° ir 25° lygiagrečių, tropiniuose atmosferos frontuose. Šie ciklonai mažesnio skersmens nei vidutinių platumų ciklonai, bet pasižymi daug didesniais bariniais gradientais, būna gilesni (žemiausias išmatuotas slėgis tokiame ciklone 886 hPa). Jiems būdingos smarkios liūtys ir perkūnijos. Tik susiformavęs ciklonas juda 10-20 km/h, vėliau 30-40 km/h greičiu. Tropikų ciklonai pasižymi štorminiais vėjais, kurių greitis siekia 75-88 km/h, ciklonai virsta tropikų audromis (jūroje – štormais). Šios audros gali virsti uraganais, jei vėjo greitis padidėja iki 117 km/h.
Kiekvienais metais Žemėje susidaro 30-100 ir daugiau tropikų ciklonų. Kai kada jiems slenkant iškrinta tiek kritulių, kiek per trejus metus Lietuvoje. Neretai tropinių uraganų metu susiformuoja tornadai (viesulai).
Ilgą laiką tropikų ciklonams būdavo suteikiami trumpi moteriški vardai abėcėlės tvarka. Nuo 1979 m. tropikų ciklonus imta vadinti ir vyriškais vardais. Kasmet sudaromi vardų sąrašai.
Ciklonų rūšys yra tokios:
arktinis ciklonas
poliarinė žemo slėgio sritis
vidutinių platumų ciklonas
subtropinis ciklonas
tropinis ciklonas
Ciklonai būdingi ne tik Žemei. Turbūt žinomiausia ne Žemėje esanti cikloninė audra yra Jupiterio Didysis raudonasis taškas. Cikloninių audrų būna ir Marse.
