Bernardas O’Higinsas Rikelmė (Bernardo O’Higgins Riquelme, 1778 m. rugpjūčio 20 d. – 1842 m. spalio 24 d.) – Pietų Amerikos revoliucionierius („išvaduotojas“ – isp.libertador), pirmasis Čilės valstybės vadovas (aukščiausiasis direktorius, 1817–1823 m.).
Biografija
Jaunystė
Gimė Čiljano mieste. Buvo nesantuokinis airių kilmės Ispanijos imperijos valstybės veikėjo, Peru vicekaraliaus Ambrosijaus O’Higinso ir baskų kilmės įtakingos čijanietės Isabelės Rikelmės sūnus.[1] Augo motinos šeimoje. Tėvas vaiką rėmė finansiškai, bet su juo niekada nebuvo susitikęs.
Būdamas 12-os Bernardas O’Higinsas išvyko mokytis į Limą, 17-os – į Londoną. Ten bendravo su kitais išeiviais iš Lotynų Amerikos, kurie siekė nepriklausomybės nuo Ispanijos. Didžiausią įtaką O’Higinsui darė Fransiskas Miranda, kuris Londone vadovavo masonų ložei. 1799 m. O’Higinsas išvykęs į Ispaniją susidūrė su dvasininkais, kurie taip pat rėmė Lotynų Amerikos nepriklausomybės idėją.[1]
Iškilimas
1801 m. Ambrosijus O’Higinsas mirė ir paliko Bernardui didelį ūkį Čiljane. Bernardas O’Higinsas rūpinosi ūkio priežiūra, netrukus tapo įtakingu miestiečiu, 1806 m. išrinktas į Čiljano tarybą. Po Napoleono įsiveržimo į Ispaniją, Čilėje kilo savivaldos judėjimas. 1810 m. sudaryta nacionalinė chunta, o 1811 m. Čilės kongresas, kurio nariu tapo ir O’Higinsas. Čilė faktiškai pasiekė nepriklausomybę, bet 1813 m. Peru vicekaralius išsiuntė kariuomenę įtvirtinti Čilėje Ispanijos valdžią. Bernardas O’Higinsas įstojo į kariuomenę ir per keletą mėnesių tapo generolu, vadovaujančiu visoms nepriklausomybės kovotojų pajėgoms, taip pat Konsepsjono gubernatoriumi. Tačiau Bernardo O’Higinso pajėgos nesugebėjo pasipriešinti, ir 1814 m. Ispanija atkūrė savo valdžią Čilėje.[1]
Bernardas O’Higinsas kartu su daugeliu kitų nepriklausomybės kovotojų per Andus pasitraukė į Argentiną ir ėmė telkti pajėgas Čilės atkariavimui. 1817 m. jungtinės čiliečių ir argentiniečių pajėgos, vadovaujamos atitinkamai Bernardo O’Higinso ir Chosė de San Martino, įsiveržė į Čilę ir vasario 12 d. Čakabuko mūšyje galutinai nugalėjo rojalistus.[1]
B. O’Higinsas ir Ch. de San Martinas, keliaujantys per Andus atkariauti Čilės (aut. Julio Vila y Prades, 1909 m.)
Čilės vadovas
Bernardas O’Higinsas išrinktas Čilės aukščiausiuoju direktoriumi (isp.Director Supremo). Jis sukūrė šalies administracinį aparatą, sukūrė karinį laivyną ir parengė ekspediciją į Peru, siekdamas galutinai palaužti rojalistus.[1] 1818 m. pasirašė Čilės nepriklausomybės deklaraciją, panaikino kolonijinius mokesčius, įkūrė valstybines pradžios mokyklas, 1822 m. patvirtino naują konstituciją, 1823 m. pasirašė dekretą dėl vergijos panaikinimo.[2] Tačiau O’Higinso reformos sukėlė stambiųjų žemvaldžių, aristokratų bei bažnyčios pasipriešinimą. Be to, Bernardas O’Higinsas rėmė argentinietišką Lotynų Amerikos išvadavimo viziją, o Čilėje žmonės siekė išlaikyti visišką nepriklausomybę. Spaudžiamas atsistatydinti, 1823 m. Bernardas O’Higinsas paliko Čilę ir įsikūrė ūkyje netoli Limos.[1]
Dalyvavo Peru politikoje. 1842 m. jam leista grįžti į Čilę, tačiau Bernardo O’Higinso sveikata pašlijo ir netrukus jis mirė.
