PROFILBARU.COM

Baltų neopagonybė – rekonstruotas senasis baltų tikėjimas Lietuvoje ir Latvijoje; naujoji baltiška neopagonybė. Patys religijos išpažinėjai vengia save vadinti „neopagonimis“ ir tvirtina, kad jie tęsia senosios baltų religijos tradicijas. Lietuva buvo paskutinė apkrikštyta šalis Europoje, todėl baltiškame folklore išliko daug pagoniškų elementų. Baltų neopagonybė yra nepriklausoma nuo Vakarų Europoje vyraujančio Ásatrú neopagoniško tikėjimo. Baltų šalyse veikia trys pagrindinės neopagonišką tikėjimą išpažįstančios bendruomenės – Romuva (Lietuvoje), Dievturyba (Latvijoje) ir Druwi (daugiausia Lietuvoje).

Neopagonybė Lietuvoje

Pirmųjų reikšmingų veiksmų rekonstruoti senąjį baltų tikėjimą buvo imtasi XX a. tarpukaryje. Tarp 1930 ir 1940 m. buvo įsteigta ir veikė bendruomenė „Romuva“, kuri susidėjo iš bendruomenės Lietuvoje ir mažesnės bendruomenės JAV. Jos iniciatorius − Domas Šidlauskas-Visuomis (1878−1944), kuris stengėsi įtvirtinti religiją, vadintą Visuomybė (visuotinis tikėjimas). Po 1970 m. LSSR suaktyvėjo įvairūs judėjimai ir atskiros asmenybės, kurie propagavo alternatyvias kultūras tuo metu oficialiai komunistinei ideologijai. 1967 m. Jonas Trinkūnas (1939−2014) įsteigė etninės kultūros draugiją „Ramuva“, kurios deklaruotas tikslas buvo etninės kultūros išsaugojimas. „Ramuva“ nebuvo susijusi su tarpukaryje egzistavusia „Romuva“. Po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, iš „Ramuvos“ kilęs judėjimas 1992 m. buvo įregistruotas kaip religinė bendruomenė „Romuva“. 2002 m. Jonas Trinkūnas buvo įšventintas į bendrijos „krivius“ patvirtinant, kad jis buvo svarbiausias asmuo „Romuvos“ judėjime. Pasak J. Trinkūno, „Romuva“ vienijo apie 30 oficialiai registruotų ir neoficialių bendrijų. Skirtingais tvirtinimais, Lietuvoje 2007 m. buvo nuo 2000 iki 20 000 žmonių, praktikuojančių baltų tikėjimą.^[1] Be „Romuvos“ Lietuvoje 2007 m. žiniomis veikė kitos, jai nepriklausančios, organizacijos:^[2]

Baltų tikėjimo religinė bendruomenė „Klaipėdos Romuva“
Senojo baltų tikėjimo bendruomenė „Žemaičių alka“
Žemaičių baltų tikėjimo bendruomenė „Šatrijos Romuva“

2013 m. Lietuvoje buvo įregistruotos 8 pagoniškos organizacijos.^[3]

Senąjį baltų tikėjimą propaguoja ar su juo turi sąsajų: judėjimas „Druwi“, atstovaujamas mokyklos „Kuronas“, bendruomenė „Senasis žynys“, „Ožnugario Romuva“, baltų kovos menus propaguojančios draugijos „Vilkatlakai“, „Kovarnis“, „Varingis“, „Karionys“, folk-roko žanro muzikos grupės „Žalvarinis“, „Obtest“, „Poccolus“, folk grupė „Atalyja“, vyrų vokalinės grupės „Ugniavijas“, „Karužė“.^[4]

Požiūriai

„Romuvos“ krivis Jonas Trinkūnas teigė: Kada manęs klausia, kiek Lietuvoje yra senosios religijos žmonių, atsakau, kad maždaug 3 milijonai. Dėl to, kad kiekvieno lietuvio sąmonėje, savimonėje slypi ta tradicija. ... Tikra tradicija ta, kuri žmonėse gyva – kalba, papročiai, ryšys su žeme, protėviais.^[5]

Baltų kultūros tyrinėtojas Gintaras Beresnevičius komentuodamas naujuosius pagonis tvirtino: „Tos religijos prikelti nebeįmanoma, kaip nebegalima restauruoti ano meto mentaliteto, socialinių santykių. Jei koks nors senosios tradicijos inkliuzas su gyva žyniška tradicija būtų perdavinėtas iš kartos į kartą, galėtume apie tai kalbėti. Bet šito neatsitiko. Iš kartos į kartą buvo perdavinėjama etnografinė tradicija, kaimo papročiai ir šventės, bet tai nebuvo senoji religija, tai buvo natūraliai susiklosčiusi kaimo gyvensena su ašinėm kalendorinėm šventėm.“^[6]

Išnašos

↑ Rasa Pranskevičiūtė. 2014. (Kaarina Aitamurto, Scott Simpson. Modern Pagan and Native Faith Movements in Central and Eastern Europe. Routledge, 2014. p. 79)
↑ tm.lt Archyvuota kopija 2016-06-30 iš Wayback Machine projekto.
↑ tm.lt^{[neveikianti nuoroda]}
↑ Rasa Pranskevičiūtė. 2014. (Kaarina Aitamurto, Scott Simpson. Modern Pagan and Native Faith Movements in Central and Eastern Europe. Routledge, 2014. p. 79)
↑ „Romuvos krivis: krikščionybė lietuvius padarė dviveidžius“. delfi.lt, 2009 m. gegužės 30 d.
↑ „Ant laiko ašmenų“, „Aidai“, 2002, psl. 90-91)